Čia turbūt suveikia nepažįstamo žmogaus dėsnis – su barmenais, taksistais, atsitiktiniais pakeleiviais dažniausiai vyksta atviriausi pokalbiai, nes žinai, kad to žmogaus turbūt daugiau nesutiksi arba žinai, kad jis kasdien girdi įvairių istorijų ir tavąją tuoj pamirš.
Dažniausiai būna taip, kad pirmąją ekskursijos dalį kalbu aš – apie Kaizerius, apie išprotėjusius tarpukario vakarėlius, apie nacius ir jų degintas knygas, apie šeimas išskyrusią Berlyno sieną ir rusų kareivių išprievartautas moteris, apie hipiškai laisvą vakarų Berlyno gyvenimą ir nuolatinę baimę šaltojo karo metu, apie sąžininguosius Štazi bendradarbius ir rusų sunaikintus kultūros paminklus, apie dvi Vokietijas, susitikusias Berlyne ir pradėjusias švęsti visišką laisvę. Kai pradedu kalbėti ir rodyti kuo dabar gyvena Berlynas ir kas jame galima, netyčiom pasipila lyginimai su Vilniumi ir vardinimai ko jame negalima. Tada jau aš klausau.
„Vilnius toks gražus miestas, atrodo, tik gyvenk ir džiaukis, bet valdžia viską daro, kad žmonės kuo mažiau džiaugsmo patirtų, pristeigia visokių draudimų, priima visokius sprendimus viena, nesiskaitydama su kitų nuomone“, – sako vienas. Pasak jo, kad ir istorija su iškirstais Gedimino kalno medžiais arba statybomis, kai istorinėje vietoje vietoj dviejų aukštų išauga penkių aukštų namas – tokiems dalykams tikrai reikėtų vilniečių pritarimo.
„Vilniuje tiek daug gražaus jaunimo, jie įdomiai apsirengę, jie nešiojasi brangius kompiuterius, sėdi kavinėse, užpildo barus. Bet vidutinio amžiaus žmones kavinėse labai retai išvysite, jiems per brangu. O čia net senukai vakarieniauja restoranuose“, – neslėpė nuoskaudos dar palygint jauna ir graži moteris. Ir nors Berlynas visai nėra malonių žmonių miestas, turistai iš Lietuvos stebėdavosi, kad žmonės mandagūs ir mielai paaiškina kelią, padavėjai pakalbina vaikus, o policininkai nebaudžia, net jei bėgi degant raudonam Ampelmanui (Rytų Berlyne populiariam šviesoforo žmogučiui).
„Lietuvos valdžia visiškai negerbia žmonių ir visai nesistengia, kad jiems būtų geriau gyventi. Jei tik paburbi ką nors, visi ir sako, tai eik balsuoti, stenkis pats kažką pakeisti, pradėk nuo savęs. O aš nebežinau už ką balsuoti, nes man rodos, kad jie nei vienas dėl mūsų nebesistengia“, – kalbėjo trečias.
„Kainos Berlyne jau daug draugiškesnės nei Vilniuje. Ir jei meniu parašyta taurė vyno – atneš pilną taurę, jei alaus bokalas – tai didelis, jei Tapas – tai porcija tokia, kad nuo dviejų tikrai pavalgytum, jokių paslėptų kainų ar manipuliavimo klientais. Ir jei čiumpi užkandinėje limonado buteliuką, tai tikrai už jį nemoki penkių eurų, kaip gali nutikti Vilniaus centre,“ – atviravo dar viena. O jos vyras skundėsi, kad iš tiesų blogiausia tai, kad žmonės nuolankiai priima augančias kainas, kvailus įstatymus, o kai jiems sako, kad niekas čia nepabrango ir nėra ko bumbėti, jie susigūžia ir eina dirbti į kitą pamainą, nes iš vieno darbo jau nebeišgyvena.
Kartais pritariu jiems, kartais tiesiog leidžiu išsipasakoti, o kartais pasakau, kaip čia sutvarkyta socialinė sistema ir kokia ji yra netobula, vokiečių keikiama, bet vis tiek atgręžta į žmogų ir suteikianti saugumo jausmą. Dabar dažnai pakalbame ir apie rinkimus, ir apie tai, kad nėra už ką balsuoti. Bet juk reikia, nes juk paskui negalėsim kaltinti valdžios, jeigu nebalsuosim, priduria.
Linkčioju galva, bet niekam garsiai nesakau, kad man visai vienodai ėjot jūs balsuoti ar ne. Nemanau, kad balsuoti už bet ką yra prasminga, nemanau, kad gadinti biuletenį yra prasminga, manau, kad kiekvienas žmogus yra laisvas rinktis iki kurio lygio siekia jo pilietiškumas ir jei jam tą sekmadienį skauda gerklę, dantį ar mašinoj baigėsi benzinas, nereikia jo už tai smerkti. Nes kiek kartų jis balsavo, visvien niekas labai nepasikeitė. Nes tam politikui, dėl kurio jūs turit keltis nuo sofos, visai vienodai, kad jums kartais labai reikia jo sprendimo, jo pagalbos, jo balso priimant jums ir jūsų vaikams svarbius įstatymus ar nutarimus.
Nemanau, kad mano nuomonė išvis Lietuvoje kam nors rūpi. Nemanau, kad kada nors rūpėjo. Nemanau, kad mano balsas galėtų nulemti kažką. Nei vienas politikas, nei viena partija šiemet nepakrutino užpakalio ir net nebandė pažadėti žmonėms, kad jais rūpinsis, kad bandys išspręsti kokias nors problemas, net nebandė kreiptis į juos, parašyti kokį laišką, užmegzti ryšį, galiausiai – surengti šventę ar susitikimą. Nebūtinai jie turėjo važiuoti pas mane į užsienius, nors kai tiek lietuvių gyvena nebe Lietuvoj, visai būtų verta ir apie tai pagalvoti. Kai mano draugas pietų Vokietijoje kvietė politikus atvykti, organizavo susitikimus su bendruomene, vos prikalbino kelis atvykti.
Aš dabar kalbu apie Lietuvoje likusius rinkėjus ir tų kandidatuojančių politikų kaimynus, jų vaikų mokytojus, jų bendruomenę, jų tėvų kaimų gyventojus, jų parapijas, kur anksčiau bent jau prieš rinkimus atvažiuodavo kokie nors politikai. Visi žinojo, kad tai tik pažadai, kurie po rinkimų išsivedės lyg pagirios, bet vis tiek balsavo, nes žmogus juk atvažiavo, stengėsi, protingai pakalbėjo, išklausė, gal net čerką įpylė.
Bet dabar partijų cinizmas taip pažengęs, kad niekas dėl paprasto žmogaus jau nesivargina. Po juodų pinigų skandalo finansuoti kampanijos nėra iš ko, gerų „pijarščikų“ nenusisamdysi, o prasti liepia dėti reklamą į portalus, o to padaryt vėl nėra iš ko. Patys politikai išgyvena idėjų badą, ant bačkos užsilipti viešoje vietoje neturi drąsos, įsivelti į įdomesnę diskusiją su priešininkais bijo, nes visi jie tarpusavyje susiję, o sugalvoti įdomesnę kampaniją – trūksta fantazijos. Kalbu tiek apie didžiąsias partijas, tiek ir apie atskirus individus. Pas mamą Žirmūnų penkiaaukščio laiptinėj kabėjo kažkokio nepriklausomo kandidato skelbimas „aš už Lietuvą ir šeimos vertybes, rinkite mane į Seimą“. Per tris minutes sugalvotas šūkis, atspaustas ant paprasto rašomojo popieriaus lapo ir prismeigtas skelbimų lentoj. Gražuolės „Misių“ konkursuose ir tos daugiau stengiasi – ruošia dainų ir šokių numerius, siuva drabužius, ruošia prisistatymo kalbą. Nes žino, kad norint laimėti, reikia padirbėti.Ir nebūtinai tie politikai turi linksminti tautą, kaip Trumpas ar mėtyti iš sraigtasparnio ledus, kaip Uspaskichas gerais laikais.
Nežiūrėjau debatų per televiziją, bet internetinėje spaudoje neradau nei vieno įdomesnio rinkiminės kampanijos renginio ar pasisakymo.
Nežiūrėjau debatų per televiziją, bet internetinėje spaudoje neradau nei vieno įdomesnio rinkiminės kampanijos renginio ar pasisakymo. Per debatus politikai tik atmušinėja jiems užduodamus klausimus, nemokėdami paslėpti, kad laukia jų pabaigos ir labiausiai nori eiti namo ar į barą, o ne papasakoti ką nors savo rinkėjams. Ir jūs manot, kad nuobodulio neslepiantys jų veidai turi paskatinti žmones eiti balsuoti? Todėl buvo svarbu socialiniuose tinkluose inicijuoti kampaniją, raginančią jaunimą eiti į rinkimus. Nežinau, kurios partijos buvo ši iniciatyva, bet parengta ji buvo puikiai, daugelis jaunų žmonių ėjo balsuoti, nors, kaip visada, nelabai žinodami už ką. Bet, manau, kad jei vietoj kompanijos „ar tu jau pabalsavai“ būtų vykdoma kampanija „ar tu jau prisistatei, politike“ – būtų daugiau informacijos, kūrybiškumo ir naudos visuomenei. Ar bent jau daugiau medžiagos humoro laidoms.
Kai auklėjam vaikus, akcentuojame tai, kad jei nori turėti teisių, privalai turėti ir pareigų ir kad viena su kita gyvenime yra tampriai susiję. Lietuvoj žmonėms kasdien primenama apie pareigas, bet ne apie teises, pareiga balsuoti šiuo atveju iškeliama daug aukščiau, nei teisė žinoti. Politikai nori sėdėti Seime ir tu privalai eiti balsuoti. Politikai neturi pinigų reklamai ir tu privalai juos suprasti. Valdžia neturi laiko ir noro su tavim kalbėtis ir tu privalai suprasti, kokie jie užsiėmę. Miestas neturi vietos vaikams darželiuose, tai tavo pareiga pasirūpinti savo vaikais. Valdžia prisipirko per brangių šaukštų – tavo pareiga suprasti, kad istatymai netobuli. Politikas paėmė kyšį – jis suklydo, bet tavo pareiga jam atleisti. Valdžia po rinkimų padidins kokius nors mokesčius – vėlgi tavo pareiga bus suprasti ekonomikos dėsnius. Lauksi pusę metų skubios operacijos – turi suprasti, kad ne tu vienas sergi. O teisė klysti, nusikalbėti, praleisti be pateisinamos priežasties darbo valandas, priimti kvailus sprendimus, paskui juos čia pat vėl bandyti taisyti, išleisti per daug, keliauti per daug, reprezentuoti save per brangiai priklauso jiems. Ir iš viso tu, menkas rinkėjau, užuot purkštavęs ir klausinėjęs – marš balsuoti. Užsimanė mat teisių.
Kai Berlyne rugsėjo viduryje vyko rinkimai, prie žaidimų aikštelės mano rajone nuolat būriuodavosi politikai – vieną savaitę vaikams buvo dalinami žali balionėliai, kitą – raudoni, vieną savaitę pučiami didžiuliai muilo burbulai, kitą – spraginami popkornai. Socdemai vieną šeštadienį ir visą šventę surengė, jos metu buvo galima meniškai ar juokingai ar netgi ir kvailai išpaišyti politikų plakatus. Akcija vadinosi „pagražink savo politiką“.
Manau, kad Lietuvoje pagražinti savo politiką norėtų daugelis. Gal tai būtų savotiška atrakcija, raginanti žmones eiti balsuoti į antrą turą? Nes nepaisant viso to, ką aš čia prikalbėjau, balsuoti reikia.
Šis įrašas publikuotas tinklalapyje berlynodienorastis.blogspot.lt/
