Tiesą sakant, ta gausybė sveikinimų ir trispalvių virtualioje erdvėje mane šiemet labai nustebino. Kodėl šiemet staiga tai tapo tokia didžiule švente?
Kodėl per tris savaites antrą kartą kimbamės už rankų ir dainuojame liūdnas dainas apie Lietuvą? Kodėl manome, kad tai normalu ir netgi būtina?
Kovo 11-oji iki šiol būdavo smagus neįpareigojantis laisvadienis, kurį švęsdavo tik Seimo nariai, susirinkę į šventinį minėjimą, ir užsienio ambasadoriai, susirinkę į pokylį prezidentūroje. Paprasti piliečiai, kuriems svarbi Lietuvos nepriklausomybė, jau būdavo pašventę vasario 16-ąją arba duoklę patriotizmui atidavę pirkdami lietuviškus romanus Knygų mugėje ar smarkiai per brangius riestainius Kaziuko mugėje.
Pasakysiu paprastai – ogi trūksta saugumo ir labai bijome prarasti tai, dėl ko kovojome. Rėkdami visam pasauliui apie savo nepriklausomybę, kurstydami net kaimynų ir virtualių draugų patriotizmą, išsiduodame, kokie nesaugūs dabar jaučiamės. Ir todėl, stebėdama šias emocijas, jaučiu daugiau liūdesio nei džiaugsmo.
Rėkdami visam pasauliui apie savo nepriklausomybę, kurstydami net kaimynų ir virtualių draugų patriotizmą, išsiduodame, kokie nesaugūs dabar jaučiamės.
Ir ką gi šita, gyvenanti užsienyje, čia gali pasakyti apie patriotizmą, sakysite jūs. Bet aš ne kitokia, aš tokia pat, kaip visi.
Aš vos susilaikiau neįdėjusi sveikinimo su trispalve ant savo FB sienos. Ir braukiau ašarą dainuodama liaudies dainą su grupe babyčių prie liepsnojančio laužo Gedimino prospekte šių metų vasario 16 d. Ir būčiau pirkus dar vieną šaukštą pas Kaziuką.
Man labai svarbi Lietuvos nepriklausomybė ir visi tie tautiniai sambūriai tikrai užkliudo jautrumo geną. Bet šiandien aš ilgai mąsčiau ir pagaliau išdrįstu pasakyti, kad tai nenormalu. Kad toks nepriklausomybės akcentavimas, patriotizmo kurstymas yra įmanomas tik didelės grėsmės akivaizdoje.
Kažkas panašaus Lietuvoje buvo prieš tą ketvirtį amžiaus, kai mus vienijo bendras tikslas. Koks tikslas dabar? Atsilaikyti? Ir kai tai supranti, pradeda bėgioti ne džiaugsmo, o siaubo virpuliai.
Beveik visos pasaulio šalys turi savo nepriklausomybės šventes. Vienur tai karnavalai, kitur – gatvės šventės, dar kitur – visaliaudiniai piknikai. Valdžios būtinai parūpina fejerverkų.
Daugelis švenčia nemąstydami, niekas neskaičiuoja, kiek kuris prisidėjo prie tos nepriklausomybės, nes dažniausiai nei vienas niekaip neprisidėjo. Ir nesijaučia dėl to kaltas. Jie priima tai kaip duotybę. Kažką, ką tu tiesiog gauni gimdamas. Kaip tėvų meilę. Kaip iš čiaupo bėgantį šiltą vandenį. Kaip nemokamą išsilavinimą ar sveikatos priežiūrą. Kaip teisę rinktis darželį, mokyklą, daktarą, politiką, kaip teisę garsiai reikšti savo nuomonę, net jei ji prieštarauja daugumai.
Lietuvoje kiekvienas gimdamas žino, kad už laisvę reikia kovoti. Net ir tada, kai ją jau turi. Kaip ir už savo teises ar už kitokį pasirinkimą. Turime nuolat įrodinėti, kad esame verti būti lietuviais, lyg tai nebūtų šiaip duota, kaip duodama britui, prancūzui, vokiečiui, italui.
Esame karinga tauta. O kai susivienijame, galime kalnus nuversti. Bet ne kiekvienas gimsta būti kariu. Gerbkime ir tą, kuris šį laisvadienį skaito knygą lovoje, ruošia šeimai vakarienę, plauna langus namuose ar žiūri pramoginį, o ne istorinį filmą su vaikais. Jis yra toks pat lietuvis. Ir gal net didesnis patriotas. Jam tiesiog šį kartą per daug švenčių.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos tinklaraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
