Kad ir kaip myliu Lietuvą, kad ir suprantu, jog iškilus grėsmei reikia ją ginti, bet man mieliau, kai mano berniukai žaidžia netikrą karą netikrais šautuvais. Aš suprantu, kam reikalinga armija. Suprantu ir tai, kad daugelyje šalių atlikti tarnybą armijoje laikoma gero tono ženklu.
Bet netikiu lietuviška armija ir taškas. Netikiu visa ta paskubomis sugalvota šauktinių sistema. Nes valstybė savo staigiomis ir neapgalvotomis reformomis per dvidešimt metų pridarė tiek liapsusų, kad jai mano pasitikėjimą atgauti jau bus labai sunku.
Per daugelį metų pamatėme, kad jai „neperlabiausiai“ rūpi darželinukai, moksleiviai, ligoniai, pensininkai, nusikaltėlių aukos, net ir verslininkai, kurių mokesčius ji įsigudrina kasmet vis pakoreguoti, taip sugriaudama visus verslo planus. Kodėl staiga jiems turi rūpėti šauktiniai?
Valstybė savo staigiomis ir neapgalvotomis reformomis per dvidešimt metų pridarė tiek liapsusų, kad jai mano pasitikėjimą atgauti jau bus labai sunku.
Pažiūrėkit, kaip atrodo internetų portalai šiandien, kiek ten įvairiausių nuomonių, kaip pjudomi žmonės vieni su kitais ir komentaruose vyksta ne diskusija, bet atvira kova.
Jei technologijos būtų dar labiau pažengusios, ten jau dabar skraidytų ietys, besitaikant į kitaip mąstančius.
Kas gali užtikrinti, kad lietuviškoje armijoje nebus nieko panašaus? Kad nebus patyčių, nebus skausmo, nebus kvailo galios demonstravimo, nebus kitokių niekinimo. Kad nekentės jautresnės meniškos sielos, nedrąsūs ar kitokių pakraipų ir tautybių žmonės.
Mano karta dar prisimena klasiokų išleistuves į sovietinę armiją, motinų raudas, mylimųjų ašaras, šauktinio pasimetimą. Aišku, tada buvo kur kas baisiau, nes net neįsivaizdavai, kur papulsi. Tikrai nežinojai, kuris grįš gyvas ir sveikas, o kuris – tik gyvas, bet suluošintas visam gyvenimui. Toks jau nebekartoja savo sūnui, kad tai vyriškumo mokykla.
Nieko nežinau, kaip dabar atrodo lietuviška armija. Esu linkusi manyti, kad tokių baisumų ir diedovščinų nebepatiria nė vienas kareivis. Bet savo piliečių negerbiančioje valstybėje sunku tikėti, kad armijoje klesti mandagumo kultas ir kad „ačiū prašom atsiprašau“ nors retkarčiais išsprūs iš karininkų lūpų.
Kad gaunamų lėšų užteks už tvoros likusiai šeimai išmaitinti. Kad tikrai bus išsaugota darbo vieta ir vaikui bus užtikrinta vieta darželyje. Kad laisvalaikį kiekvienas galės skirti savo pomėgiams, tobulėjimui, sportui. Kad pakankamai dažnai galės aplankyti artimuosius. Kad visi tie devyni mėnesiai nebus tik laiko švaistymas, nes nuolat ko nors trūks, kažkas strigs, vėl keisis planai.
Suprantu, kad priešas nelaukia. Jis kikena iš mūsų sujudimo ir protingai išnaudos jį savo interesams. Jam svarbiausia – kad mes patys susipyktume ir išsipjautume.
O labiausiai man nepatiko skubotumas. Visas šitas šauktinių skelbimas paremtas daugiau emocijomis, nei procedūromis. Suprantu, kad priešas nelaukia. Jis kikena iš mūsų sujudimo ir protingai išnaudos jį savo interesams. Jam svarbiausia – kad mes patys susipyktume ir išsipjautume.
Ir kad pasitikėjimas valstybe dar labiau sumažėtų. Sutikite, kad ir įstatymas, ir procedūras numatantys norminiai aktai – viskas buvo suregzta paskubomis, neįsigilinus, neapsvarsčius visų už ir prieš, neapgalvojus, nepasitarus. Būtų galima pasiremti kitų šalių patirtimi, bet ne, mūsų valdininkai ir politikai labai originalūs ir daro originalias klaidas, kurių jau niekas nebemoka atitaisyti.
Ir dabar nesuprantu, kam šaukti 37 tūkstančius vietoj reikalingų 2000. Kam skelbti visus sąrašus internete – juk egzistuoja daugybė būdų, kaip sužinoti tai koduotose sistemose. Kam šitiek tūkstančių jaunuolių pakabinti kuriam laikui nežinioje. Ir ne tik jaunuolių – jaunų vyrų, kurie turi šeimas, verslus ir moka mokesčius. Kas atrinks tuos, kuriems prisistatyti su terbele reikia jau po dviejų mėnesių?
Nesuprantu, kam šaukti 37 tūkstančius vietoj reikalingų 2000. Kam šitiek tūkstančių jaunuolių pakabinti kuriam laikui nežinioje?
Ar jums neatrodo, kad jie juk žmonės, jie turi įsipareigojimų, planų, sutarčių, kurias čia pat reiks kažkaip keisti, darbuotojų, kuriuos reiks atleisti, ar vaikų, kuriuos reiks kažkam palikti.
Vienos mano draugės sūnus jau turi bilietus išvykti pusmečiui atlikti praktikos į užjūrius, dėl kurios vietos kovojo metus laiko. Kitos sūnus buvo pasiruošęs stoti į magistrantūrą. Pas trečią jauną vyrą – jau klientų eilė išsirikiavusi iki pat Kalėdų, ketvirto laukia pirmosios personalinės parodos atidarymas. O penktajam rudenį turi gimti pirmagimis ir jau buvo sutarta su žmona, kad jis eis tėvystės atostogų, o ji galės toliau dirbti banke.
Kas bus su jais? Ką jiems patarsite? Ar kam nors įdomus jų likimas? Manote, kad jie dėl to labiau pamils tėvynę? Klystate. Grasinimais niekada nepriversi žmogaus mylėti, nes tai visai kitos kilmės jausmas. Grasinate baudžiamąja atsakomybe? Už ką? Už tai, kad žmogus tiesiog tvarkosi savo gyvenimą kaip išmano ir planuoja savo veiksmus kiek daugiau nei dviem mėnesiais į priekį. Ar tikrai jie visi ištižę lepšiai? Tėvynės priešai?
Ar pagalvojote, kiek jų dabar, radę savo pavardes, išvažiuos į užsienį? O tie, kurie planavo po mokslų svetur grįžti, dar metams kitiems susiturės? Kas iš to Lietuvai? Nežinau.
Na gerai, ką siūlai, – klausiu pati savęs. Visų pirma – noriu aiškesnių taisyklių. Visų antra – laiko, kad žmonės galėtų įterpti armiją į artimosios ateities planus. Trečia – lankstesnio požiūrio. Jei jau reikėjo tą armiją formuoti taip greitai, tai gal buvo galima organizuoti mėnesio, kelių pratybas, o teoriją dėstyti vakarais. Ketvirta – pasitikėjimo valstybe, kuri po dviejų mėnesių gali vėl ką nors naujo sugalvoti.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
