COP26 pasirašyta deklaracija dėl miškų graži – ir tartum galėtume tikėtis, kad pagaliau bus apsaugotos miškų ekosistemos, pripažintos vietinių bendruomenių teisės į šalia esančius miškus, o medienos produktų gamyba bei vartojimas bus tokie, kad neskatins miškų naikinimo. Kodėl „galėtume“? Jau daug kartų matėme, kad deklaracijos ir net teisės aktai dėl gamtos ir aplinkos dažniausiai neįgyvendinami ir lieka tik garsiai skambančiais tuščiais puodais.
Kodėl tiek skepticizmo? Pirmas išbandymas Lietuvos parašo nuoširdumui jau vyksta. Šiuo metu kuriamas Nacionalinis miškų susitarimas. Ir ką mes matome? Pirmą kartą suburti nemedieninių interesų atstovai vis dar laikomi antrarūšiais ir lygiaverčiai nepriimami prie sprendimų priėmimo stalo dėl miškų ateities. Tarp jų – ir COP26 miškų deklaracijoje minimos bendruomenės.
Visuomenė už miškų saugojimą 2019 metais Europos Parlamento užsakymu įvykdyta apklausa parodė, kad Lietuvoje iš visų aplinkosauginių klausimų aktualiausias yra miškų naikinimas – jį paminėjo net 63 proc. apklaustųjų ir tai – didžiausias rodiklis visoje Europos Sąjungoje. Aplinkos ministerijos užsakymu šiemet atliktoje Lietuvos gyventojų apklausoje paaiškėjo, kad pusė ir daugiau apklaustųjų svarbiausiais įvardijo tris teiginius: miškas – tai dvasinę vertę turinti vieta (60 proc.), miškas teikia prieglobstį grybams, augalams, gyvūnams (55 proc.), miškas mažina klimato kaitą (50 proc.).
Didžioji dalis visuomenės visiškai ar iš dalies pritaria daugelio veiklų ribojimui saugomų teritorijų miškuose. Tad kyla natūralus klausimas, kodėl apklausoje labiausiai Lietuvos visuomenės išryškintas miško naudas atstovaujantys miškų susitarimo dalyviai vis dar yra nustumti į nuošalį?
Miškų susitarimas su pirmarūšiais ir antrarūšiais
Miškų politikoje tiek Lietuvoje (tiek Europoje) yra dvi labai ryškios interesų grupės: norintys išsaugoti esamą situaciją ir siekiantys pokyčių. Pokyčių tradiciškai nenori miškų savininkai ir valdytojai, medienos pramonė, o už esminius pokyčius pasisako ekologai, aplinkosauginės NVO, bendruomenės.
Susitarimas prasidėjo dar šių metų kovą ir nuo pat proceso pradžios nusistovėjo tradicinis jėgų balansas, kai dominuoja suinteresuoti medienos gamyba. Vis dėlto, aktyvūs piliečiai jungėsi prie proceso, dalyvavo sektorinėse grupėse, suformavo savo vizijas Lietuvos miškams ir pristatė jas bendrame renginyje. Pirmą kartą poreikius išsakė iki šiol miškų politikoje negirdėtos grupės, tokios kaip bendruomenės, turizmo bei rekreacijos miškuose specialistai, prigimtinės kultūros ir kultūros paveldo puoselėtojai, nemedieninės miško ekonomikos atstovai.
Šių grupių bendras siekis yra atstatyti balansą, kad miškuose nedominuotų medienos gamyba. Keliamas reikalavimas, kad saugomos teritorijos iš tiesų būtų saugomos. Vizijose pabrėžiama būtinybė įveiklinti gamtinį karkasą, stiprinti miškų kultūrinį, sveikatingumo ir rekreacijos potencialą, iškeltos tokios idėjos kaip bendruomeninių miškų modelio sukūrimas, net šventųjų giraičių – alkų įkūrimas.
Susidaro paradoksali situacija, kai tariantis, mažiausiai trečdalis dalyvių laikomi antrarūšiais ir prie sprendimų stalo neprileidžiami. Už taip būtinus pokyčius miškuose tenka kovoti, ne tik teikiant argumentuotas vizijas, bet ir bandant įtikinti Aplinkos ministeriją, kad visos grupės turi būti lygiavertės. Nes pozicijos be atstovų yra tik popieriaus lapas, kurį lengva nukišti giliai į stalčių.
Įdomu, ar Lietuvos Prezidentas, dėdamas parašą COP26 susitikime, žinojo, kokia šiuo metu yra situacija kuriant miškų viziją, kuri nubrėš kryptis Lietuvos miškų ateičiai?
Ko verti politikų pažadai?
Kad deklaracijos lieka tuščiais sakiniais, rodo ne tik Lietuvos pavyzdys. Tokie valstybių įsipareigojimai stabdyti miškų nykimą, kaip pasirašytasis COP26 metu, nėra nauji. 2014 metais COP15 buvo pasirašyta deklaracija, kurioje buvo žadama dvigubai sumažinti miškų nykimo tempus iki 2020-ųjų ir visiškai sustabdyti iki 2030-ųjų. Ir ką mes matome? Per tuos metus pasauliniai miškų naikinimo tempai ne tik nesumažėjo, bet net ir didėjo, o jų pramoninis naudojimas intensyvėjo. Įsipareigojimų neįgyvendino nė viena vyriausybė!
Europoje nors miškų plotas didėja, tačiau miškų būklė sparčiai prastėja. Įvairiaamžių ir įvairiarūšių miškų, kaip ir natūralių miško buveinių, mažėja, ekosistemos degraduoja. Kirtimų apimtys auga, o plyni kirtimai tampa norma.
Miškų pramonė giriasi, kad kuria darbo vietas. O ką mes matome realybėje? Nuo 2000 iki 2015 m. Europoje darbo vietų miškų sektoriuje sumažėjo 33 procentais. Skaitmenizacijos ir robotizacijos tendencijos tik stiprės, šluodamos darbo vietas. Todėl labai svarbu, kuo greičiau pradėti vystyti nemedieninę miškų ekonomiką. Tiek dėl miškų ekosistemų, tiek dėl ateities darbo vietų.
Kiek tarptautinės deklaracijos yra tik lengvai duodamas parašas, o kiek – realūs įsipareigojimai ateities kartoms – parodys netolima ateitis. Iki šiol vyravo tuščių puodų garsus skambesys. Tačiau Nacionliniame miškų susitarime nemedienines vizijas formavę aktyvūs piliečiai buriasi kovoti dėl esminių pokyčių. Nors kol kas tik nuo atsarginių žaidėjų suolelio.
