Tai parodo keli skaičiai. Ūkininkavimo režimą geriausiai atspindi miškų grupės, ir jos rodo, kad 10 proc. miškų atiduota gamtai (I ir IIA grupės), beveik 3 proc. – žmogui (IIB grupė), o visa kita (III ir IV grupės) – medienai. Saugomose teritorijose, kuriose yra trečdalis visų šalies miškų, net 68 procentai yra skirti medienai. Plika akimi matyti, kad toks skirstymas yra ne itin draugiškas gamtai ir vietos bendruomenėms, todėl programuojantis konfliktus tarp suinteresuotųjų pusių.
Lietuvai reikia naujos miškų vizijos, reikia nacionalinio miškų susitarimo.
Ilgus metus valstybės tarnautojai ignoravo žmonių piktinimąsi dėl plynų kirtimų. Daugybė viešojoje erdvėje nuskambėjusių istorijų puikiai tai iliustruoja. Negelbėjo net Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir įvairios direktyvos, kurių įgyvendinimu ne itin buvo rūpinamasi. Vis dėlto ambicingasis Europos žaliasis kursas situaciją keičia iš esmės. Vien ko vertas reikalavimas, kad gamtai turi būti atiduota 30 procentų Europos Sąjungos ploto.
Jei sektume šia proporcija, tai visi saugomų teritorijų miškai turėtų būti iš tiesų, o ne apsimestinai saugomi, o trečdalis iš jų – griežtai. Galima tik įsivaizduoti, kokio masto pokytis turėtų būti padarytas. Su dabartiniu miškų pramonės ir miškų savininkų lobizmo lygiu ir tarnautojų nesugebėjimu girdėti visų socialinių grupių balso, tokių esminių, orientuotų į ateitį, pokyčių atlikti kone neįmanoma.
Ir vis dėlto, Lietuvai reikia naujos miškų vizijos, reikia nacionalinio miškų susitarimo. Ir to reikia ne tik todėl, kad senovinė (ūkininkavimu grįsta) miškininkystė nebeatliepia šių dienų poreikių ir aktualijų: ekonominių, socialinių, ekologinių. Ne tik todėl, kad nuo pat Lietuvos įstojimo į ES (jau 17 metų!) nesugebėjome įgyvendinti gamtos direktyvų ir dėl to jau pradėtos pažeidimų procedūros, kurios gali baigtis ir baudomis.
Pokyčio reikia dėl to, kad jau dabar aplinkosauginiai iššūkiai ir grėsmės – klimato kaita, bioįvairovės nykimas, tarša – tokios didelės, kad delsti nebegalima. Bet naivu manyti, kad pokyčio reikalingumą lemia tik ekologiniai iššūkiai. Gausu ir kitų faktorių, kurie palies visas suinteresuotas puses. Pavyzdžiui, robotizacija, kai jau dabar žmones pakeičia mašinos, mažėja ir toliau mažės darbo vietų, tad reikia galvoti kaip ūkininkavimas miškuose atrodys po trisdešimtmečio.
Pasaulyje paplitusi praktika, kai mokslininkai kviečiasi visai kitų profesijų atstovus, kad jie padėtų išspręsti labai rimtas problemas, ties kuriomis patys užstrigo.
Aplinkos ministerija, kuri ir atsakinga už nacionalinio miškų susitarimo rezultatą, pasirinko bendrakūros metodą. Toks metodas išpopuliarėjo ir vis labiau naudojamas demokratinėse šalyse, norint išgirsti piliečius ir į procesą įtraukti naujus žmones, ne iš sistemos, o „iš šalies“. Tam, kad vyktų esminiai pokyčiai, dažnai sakoma, kad reikia „išlipti iš dėžutės“ (angl. get out of the box). Turi būti pakviesti nauji dalyviai, su kitokiu matymu, vertybėmis, kitokiu pasaulėvaizdžiu. Gal net idėjomis, kurios šiuo metu gali atrodyti radikaliomis, o po kiek laiko galbūt bus savaime suprantamas dalykas. Sistema iš savo vidaus negali padaryti pokyčių, nes esami žaidėjai dažniausiai nėra pajėgūs pasiūlyti kažką kokybiškai naujesnio.
Pasaulyje paplitusi praktika, kai mokslininkai kviečiasi visai kitų profesijų atstovus, kad jie padėtų išspręsti labai rimtas problemas, ties kuriomis patys užstrigo. Tai vadinama galimybių praplėtimu. Žmonės „iš šalies“ yra būtini esminei pertvarkai, o pats bendrakūros metodas yra įgalinantis, kad jie įsitrauktų. Senieji metodai, kai subėga tradicinės suinteresuotos grupės ir, kas garsiau rėkia ar kas daugiau turi ryšių, tas – galingesnis, nebeveikia. Na, gal ir gali išspausti kokį pokytuką, bet ne esminį pokytį. O kad pokytis įvyktų reikia dar ir politinės valios.
Dalyvauju nacionalinio miškų susitarimo bendrakūros procese kaip aplinkosaugos NVO atstovė. Matau, kad seni metodai linkę išlįsti, jeigu nėra aktyviai stengiamasi tą stabdyti. Lietuvoje ilgus metus nebuvo ugdoma dialogo ir susikalbėjimo kultūra.
Tai sąlygojo gilų susipriešinimą bei nepasitikėjimą vieni kitais, kuris neišvengiamai persikelia ir į nacionalinį miškų susitarimą. Kol kas tikiu, kad iškilę iššūkiai bus suvaldyti ir Lietuva turės naują miškų viziją. Žinoma, viskas priklausys nuo to, ar visos suinteresuotos grupės jaučia poreikį esminiam pokyčiui, kuris priverstų tartis. Neatmetu galimybės, kad yra norinčių išlaikyti viską taip, kaip yra dabar.
Nacionalinis miškų susitarimas, kaip gali kam nors atrodyti, nėra apie tai, kas nugriebs didesnį kąsnį. Bus tariamasi ne kiek miškų bus skirta gamtai ar ūkiui, o apie pačios ekonomikos ateitį, apie visus sektorius, kurie priklausomi nuo miškų. Jei Europos žaliasis kursas pavyks, tai ekonomika bus kitokia ir su kitais poreikiais nei dabar.
Pavyzdžiui, vietoj medienos eksporto ir deginimo malkomis gaminsime aukštos pridėtinės vertės produktus. Produktai, pavyzdžiui baldai, bus ilgaamžiai, lengvai taisomi ir pernaudojami. Žiedinė ekonomika reikalaus mažiau naujos medienos, tad vis daugiau miškų galės būti atiduota gamtai, kur klestės nemedieniniai verslai ir veiklos. Nėra taip, kad dabartiniame modelyje reikia šiek tiek pastumti kartelę. Reikia iš principo pertvarkyti visą pastatą. Ne vieną sieną nugriauti, o pasižiūrėti fundamentaliai kitaip – galbūt iš viso pastatyti naują.
Pasaulis keičiasi, susiduriame su ypatingo masto aplinkosauginiais iššūkiais. Nebeturime prabangos laikytis įsikibę senų įpročių. Įsiklausydama į mokslą Europos Komisija prioritetine kryptimi laiko žaliąjį kursą. Liepą bus paskelbta nauja Europos Sąjungos miškų strategija, ambicingesni klimato kaitos švelninimo tikslai jau sutarti, biologinės įvairovės strategija priimta pernai ir jau brėžia miškininkystei labai ambicingus pokyčius.
Jei norime spėti su pasauliu, jei jaučiamės atsakingi už tai, kokią Lietuvą kuriame, privalome išlipti iš senų batų, iš senosios pasaulėžiūros „dėžutės“, atsisakyti tik savų interesų, mąstyti plačiai, matyti viziją tolimesnei ateičiai. O sutarus dėl vizijos, tikiu, bus galima susitarti ir dėl viso kito.
