Pasaulio lyderiai prasidėjusį karą atvirai vadina šiurkščiu tarptautinės teisės pažeidimu, dažnai kalbama, jog Putino veiksmai pažeidė Jungtinių Tautų Chartiją. Tiesa, Chartija draudžia agresiją, tačiau aiškių teisinių kelių užtikrinti baudžiamąją atsakomybę už tai trūksta. Čia pabandysiu aptarti kelias dažniausiai minimas galimybes.
Tarptautinis baudžiamasis teismas (Hagos teismas)
Tai vienintelis pasaulyje nuolatinis tarptautinis baudžiamasis teismas, kuris gali patraukti asmenis atsakomybėn už labai sunkius, visą tarptautinę bendruomenę verčiančius susirūpinti nusikaltimus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir agresiją. Teismas buvo įkurtas 2002 m. Romos statutu.
Agresija apibrėžta kaip vienos valstybės karinės jėgos panaudojimo planavimas ir įgyvendinimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį integralumą ar politinę nepriklausomybę.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tai ideali vieta patraukti Rusijos prezidentą Putiną už savavališką karinę invaziją į Ukrainą. Iš tiesų, agresijos nusikaltimas minimas Romos statute, bet jį pasirašę šalys nesugebėjo susitarti dėl visoms tinkamo agresijos apibrėžimo. Buvo nuspręsta kol kas jo praktiškai netaikyti, atidedant diskusijas ateities kartoms. Galiausiai, 2010 m. Kampaloje dėl apibrėžimo susitarta, bet taip pat susitarta, jį taikyti tik nuo 2018 m. liepos.
Agresija apibrėžta kaip vienos valstybės karinės jėgos panaudojimo planavimas ir įgyvendinimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį integralumą ar politinę nepriklausomybę. Agresija apima – invaziją, karinę okupaciją, teritorijų aneksavimą jėga, uostų blokadą ir pan. Agresiją vykdęs asmuo – tas, kuris tiesiogiai kontroliuoja politinius ar karinius puolančios šalies veiksmus.
Deja, su nauju apibrėžimu atsirado ir viena papildoma sąlyga. Jei šalis, kuri kaltinama agresija, nėra pasirašiusi Romos statuto, joks jos vykdytas karinės agresijos aktas negali būti baudžiamas Hagos teisme. Faktas, jog Ukraina nuo 2014 m. yra suteikusi teismui jurisdikciją savo teritorijoje – nesiskaito, nes šiuo nusikaltimu kaltinama ne ji pati, o Rusija, kuri yra viena aktyviausių TBT kritikių.
Vis dėlto, Romos statute minimi ir kiti nusikaltimai. Pavyzdžiui, karo nusikaltimai: tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvaujančių civilių bei civilinių objektų tyčinis užpuldinėjimas, neteisėtas ir beprasmis plataus masto turto naikinimas, įkaitų paėmimas, neginamų ir nesančių kariniais objektais miestų, kaimų, pastatų apšaudymas, neleistinas priešo vėliavos, karinių emblemų ir uniformos panaudojimas, sukėlęs žmonių žūtį arba sunkius sužalojimus ir pan.
Būtent apie tokius vykdomus nusikaltimus šiuo metu praneša žiniasklaida, tarptautinės nevyriausybinės organizacijos ir pačios Ukrainos vadovai. Taip pat galėtų tikti ir nusikaltimai žmoniškumui – sąmoningai rengiami didelio masto arba sistemingi civilių užpuolimai. Šiuo atveju, skirtingai nuo agresijos nusikaltimo, TBT galėtų įsikišti, net jei Rusija nėra pasirašiusi Romos statuto. Užtektų to, kad Ukrainos parlamentas yra suteikęs jiems jurisdikciją tirti Ukrainos teritorijoje vykdomus nusikaltimus.
Šiuo atveju, skirtingai nuo agresijos nusikaltimo, TBT galėtų įsikišti, net jei Rusija nėra pasirašiusi Romos statuto.
Teismas galėtų arba papildyti jau egzistuojantį tyrimą dėl nusikaltimų, padarytų nuo 2014 m. (Krymo aneksija ir kt.), pradėtą dabar jau buvusios prokurorės Fatou Bensoudos, arba pradėti visiškai naują tyrimą tik dabartiniam karui nagrinėti. TBT generalinis prokuroras Karimas Khanas penktadienį pasisakė, kad atidžiai stebi situaciją Ukrainoje ir kad teismas iš principo galėtų imtis tyrimo. Daugiau apie tai jis pažadėjo pasisakyti, kai grįš iš misijos Bangladeše.
Jungtinės tautos ir ad hoc baudžiamasis tribunolas
Antra galimybė būtų kurti atskirą tribunolą tik Ukrainos atvejui tirti, apeinant Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Panašiai buvo padaryta, kuomet 1993 m. įkurtas specialus baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai, o 1994 m. Ruandai.
Abu tribunolai įkurti JT Saugumo Tarybos pavedimu. Deja, kadangi Rusija yra nuolatinė Saugumo Tarybos narė, ji tokį pasiūlymą, žinoma, vetuotų. Ukraina jau kurį laiką kalba apie galimybę Rusiją išmesti ar bent jau laikinai stabdyti jos narystę Saugumo Taryboje, tačiau tai galima padaryti tik gavus visų Tarybos narių pritarimą. Vadinasi, Rusija turėtų pati save išbalsuoti, kas mažai tikėtina.
Nacionaliniai teismai
Pati Rusijos Federacija draudžia agresijos nusikaltimą, taigi aukščiausi Rusijos pareigūnai iš principo galėtų būti teisiami namuose. Vis dėlto, šis variantas galimas nebent pasikeitus režimui.
Ukrainos įstatymai taip pat draudžia agresijos nusikaltimą, todėl keletas Rusijos piliečių jau dabar yra nuteisti už nusikaltimus, vykdytus Rytų Ukrainoje bei Kryme. Dauguma tokių teismų vyko tik prieš žemesnio lygmens nusikaltėlius, dažniausiai jiems patiems nedalyvaujant. Yra ir kitų valstybių, kurios savo nacionaliniais įstatymais draudžia agresijos nusikaltimą (pvz., Vokietija, Švedija), tačiau tam, kad bylos galėtų būti pradėtos, paprastai reikia, jog įtariamasis būtų jų šalies teritorijoje.
Pati Rusijos Federacija draudžia agresijos nusikaltimą, taigi aukščiausi Rusijos pareigūnai iš principo galėtų būti teisiami namuose.
Tenka pripažinti, kad realiausia, jog bylos galėtų imtis Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje. Tyrimas galėtų būti pradėtas paties generalinio prokuroro inciatyva, įvertinus teismo jurisdikciją, vykdomų nusikaltimų mąstą, vietos procedūrų (ne)buvimą ir kiek toks tyrimas būtų naudingas teisingumui.
Iš naujausių generalinių prokuroro Karimo Khano pasisakymų galime spręsti, jog jis šią galimybę svarsto. Deja, kaip rodo istoriniai pavyzdžiai, tokios bylos yra nepaprastai ilgos ir sudėtingos, o be režimo pasikeitimo Maskvoje, itin mažai tikėtina, jog prezidentas Putinas būtų geranoriškai perduotas Hagai ir atsakytų už savo veiksmus.
Lina Strupinskienė yra VU TSPMI Studijų skyriaus vedėja, dėstytoja