Daugelyje savivaldybių šilumos gamyboje perėjus nuo brangių dujų prie daugiau nei tris kartus pigesnio biokuro naudojimo šilumos kilovatvalandės kaina kiekvienas metais stabiliai mažėja. Tuo galima džiaugtis, tačiau tai yra vienas iš dar praėjusios Vyriausybės strateginės reformos rezultatų.
Vyriausybė giriasi, kaip puikiai vyksta daugiabučiu renovacija, į planus įtraukus 1000 namų. Tačiau realybėje – tai labai nedidelis skaičius, o darbų kokybė ir tempai verčia abejoti ir šio strateginio projekto sėkme. Pasak šilumos ūkio ekspertų, šiuo metu yra 10500 namų, kurie iki šiol neapšiltinti ir pastatyti sovietmečiu, o 3000 namų yra labai prastos būklės ir sąskaitos juose itin didelės.
Jei Lietuvoje per metus bus renovuojama mažiau nei 1000 daugiabučių, kaip yra daroma dabar, renovacija užtruks daugiau nei dešimtmetį. Esu ne kartą kalbėjęs, kad šiandien reikalingas naujas daugiabučių atnaujinimo modelis, kuris leistų gyventojams renovaciją daryti etapais, o valstybės pinigai įmonėms būtų mokami už pasiektą energinę klasę. Tačiau šie logiški siūlymai yra nuolatos atmetami. Vyriausybė taip pat nekalba, kaip planuoja padidinti ir privačių namų energetinį efektyvumą. Šių namų būklė daug kartų apverktinesnė, tačiau juose gyvena apie pusę šalies gyventojų.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pranešimas atskleidžia, jog santykinis elektros ir šilumos ūkio kainų pigimas yra pasiektas ne struktūrinių reformų, o tiesiog manipuliuojant ekonominiais svertais, tokiais kaip VIAP (lėšos elektros energijos gamintojams, teikiantiems viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje) sumažinimas Lietuvos elektrinei Elektrėnuose, dėl šios elektrinės natūralios gamybos apimčių mažėjimo.
Dėl VIAP mažėjimo laikinai kainos sumažėjo. Ar nebūtų buvę tikslingiau šias lėšas, skirtas užtikrinti visuomenės interesus, nukreipti pagal įstatyme numatytą paskirtį – atsinaujinančios energetikos projektų rėmimui? Atsinaujinanti energetika – vietinių mūsų ištekliai, kurie labiausiai prisideda prie Lietuvos energetinės nepriklausomybės.
Taip pat Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pabrėžė, kad energetikos kainų sumažėjimą ankstesniame laikotarpyje lėmė ir jos inicijuotas tyrimas, kurio metu nustatyti pažeidimai, kai elektros energijos gamintojai į kainą vartotojams įskaičiuodavo ir šalutines savo veiklos sąnaudas (reprezentacines, „renginių“ su pirtele ir panašias išlaidas). Tokie tyrimai yra sveikintini ir jie turi būti tęsiami, nes skaidrumo valstybės kontroliuojamų įmonių veikloje vis dar trūksta.
Nors kai kurie miestai gali džiaugtis stabiliomis ar sumažėjusiomis šilumos ir elektros energijos kainomis, tačiau pasigendu vieno – toliaregiško šios Vyriausybės požiūrio į energetiką. Ilgai laukėme Nacionalinės energetikos strategijos, tačiau ją pristačius pamatėme, kad ji – „bestuburė“. Atrodo, kad joje po truputį atriekta ir vieniems, ir kitiems energijos gamintojams, šilumos tiekėjams, kad visi būtų laimingi. Iš vienos pusės lyg ir deklaruojamas pasiryžimas skatinti atsinaujinančią energetiką, tačiau naujoji Vyriausybė lengva ranka imasi žingsnių ją žlugdyti.
Atliekų sektoriuje Vyriausybė trumparegiškai dega žalią šviesą visai ne žaliems atliekų deginimo įrenginiams.
Taip pat vis dar nėra aiškaus atsakymo, ką darysime su brangstančiu, 88,5 milijonų eurų per metus Lietuvos gyventojams kainuosiančiu SGD terminalu. Tai – šiandien energetiniam Lietuvos saugumui svarbus projektas, tačiau dramatiškai sumažėjus dujų poreikiui, ilgainiui jo našta Lietuvos gyventojams gali tapti vis didesnė. Vyriausybė ir jos valdomos įmonės vis dar nesugeba pasiūlyti konkrečių, ekonomiškai pagrįstų sprendimų, kad SGD terminas, dalyvaudamas tarptautinėse energetikos rinkose, pats save išlaikytų.
Atliekų sektoriuje Vyriausybė trumparegiškai dega žalią šviesą visai ne žaliems atliekų deginimo įrenginiams (planuojamiems Kaune ir Vilniuje), nors Ūkio ir Aplinkos ministerijos niekaip nesugeba tiksliais suskaičiuoti, ar tikrai turėsime tokius degintinų atliekų kiekius, kuriems numatyti Kauno ir Vilniaus įrenginių pajėgumai.
Ekspertų ir pramonininkų teigimu, leidus prisistatyti tiek atliekų deginimo jėgainių, kiek šiuo metu yra planuojama, neturėsime pakankamo degintinų atliekų kiekio, o tai reiškia, kad galime tapti atliekas importuojančia šalimi, kas tiesiogiai keltų grėsmę visuomenės interesams bei sveikatai.
Galų gale, ką su tokia silpna Vyriausybės vizija atsakysime Europos Komisijai, kuri argumentuotai Lietuvai primena direktyvas ir įsipareigojimus didinti energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių bei atliekų perdirbimą, o ne deginimo pajėgumus?
Linas Balsys yra Seimo Energetikos komisijos, Aplinkos apsaugos komiteto narys