Šį klausimą iškėliau dar kovo mėnesį vos tik viešojoje erdvėje pasirodžius tokiems Aplinkos ministerijos planams. Seimo Aplinkos apsaugos komitete specialiai šiai problemai aptarti inicijavome parlamentinės kontrolės klausymus. Tuomet komitetas, išklausęs aplinkosaugos valdininkų, ekspertų nuomones, palaikė mano poziciją neleisti Lietuvos ežeruose daryti eksperimentus su cheminėmis medžiagomis.
Visai neseniai Aplinkos ministerija inicijavo konferenciją „Kaip padėti vandens telkiniams“, kurioje tarp įvairių vandens telkinių valymo būdų buvo pristatytas ir polialiuminio chlorido nusodinimas į dugną. Deja, dėl tą dieną Seime vykusio plenarinio posėdžio, pats asmeniškai negalėjau dalyvauti konferencijoje, tačiau džiaugiuosi, kad renginyje dalyvavę vandens telkinių tvarkymo specialistai taip pat tokį barbarišką ežerų tvarkymo būdą įvertino labai neigiamai.
Cheminis vandens telkinių valymo metodas gali būti pateisinamas dirbtiniams, pramoniniams aušinimo baseinams prižiūrėti, bet jokiu būdu ne gamtiniams ežerams, kuriuose yra gyvybė.
Konferencijos dalyviai, tarp kurių – Aleksandro Stulginskio, Vilniaus Gedimino technikos, Kauno technologijų universitetų mokslininkai, Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos, Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos atstovai, didžiausių sektoriaus verslo įmonių vadovai, pasirašė rezoliuciją, kuria ragina Aplinkos ministerijos vadovus atsisakyti tokios technologijos Lietuvos ežeruose bei kituose vandens telkiniuose.
Kaip galima vandens valymą polialiuminio chloridu laikyti tinkamu, jei vertinant žalos ir naudos santykį, matoma, kad žala aplinkai, ežerų biologinei įvairovei, galbūt ir žmonėms, kurie pagaus užterštas žuvis, nusveria trumpalaikę ir labai abejotiną naudą?
Tai, kad Aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos agentūros valdininkai negirdi, ar nenori girdėti aplinkosaugininkų, vandens telkinių valymo specialistų, įvairių mokslo įstaigų profesorių, rodo, kad šioje sistemoje yra kažkas ne taip.
Net patys rekomendacijų kūrėjai pačioje studijoje patvirtina galimą metodo žalingumą gamtai. Siūlomas naujas ežerų valymo būdas, kurio metu polialiuminio chloridas, turintis surišti fosforo junginius, nusodinamas į ežero dugną ir suformuoja 2-6 cm storio cheminės medžiagos „dribsnių“ sluoksnį. Prieš šio metodo taikymą rekomenduojama sunaikinti (jos būtų išgaudomos selektyviniais tinklais) dugną rausiančias žuvis: karpius, karšius, lynus, karosus, šamus, ungurius, sazanus.
Šio metodo taikymą aptariančioje studijoje nurodoma, kad, ežerui patyrus rūgštėjimą iš polialiuminio chlorido formuojamų kompleksų atsipalaiduoja ne tik fosforas, bet ir pats aliuminis, kuris pavojingas žuvims, nes „užkemša“ jų žiaunas ir trukdo pasisavinti vandenyje ištirpusį deguonį. Todėl šiandien sunku prognozuoti, koks bus poveikis užaugusioms polialiuminio chlorido „dribsnių sluoksnyje“ žuvims (jei jos nežus) ir, neišvengiamai, kokį poveikį tai turės jas gaudančių ir valgančių žmonių sveikatai.
Cheminis vandens telkinių valymo metodas gali būti pateisinamas dirbtiniams, pramoniniams aušinimo baseinams prižiūrėti, bet jokiu būdu ne gamtiniams ežerams, kuriuose yra gyvybė.
Lietuva mechaninio ežerų dumblo tvarkymo technologiją taiko jau beveik pusšimtį metų. Per mažiau nei dešimtmetį, taikant šį būdą už Europos Sąjungos pinigus sėkmingai išvalyta 100 vandens telkinių.
Šiuo metu Aplinkos ministerija yra viešam svarstymui pateikusi Vandenų plėtros programos projektą, kuriame siūlo atsisakyti mechaninio vandens telkinių valymo pašalinant dumblą, o visas paskutinio Europos Sąjungos finansavimo laikotarpio lėšas skirti cheminių preparatų pylimui į ežerus, makrofitų (švendrių, kitų pakrantės augalų) šalinimui ir įžuvinimui, kurios iš esmės nepakeistų vandens telkinių būklės, o cheminio valymo atveju – galimai ir pablogintų.
Natūralūs vandens valymo būdai – sveikintini, tačiau planai už Europos Sąjungos pinigus pilti į Lietuvos ežerus chemikalus – sunkiai suvokiami.
Linas Balsys yra Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas
