Lietuvos futbolo rinktinė visuomenės ar žiniasklaidos dėmesio centre atsiduria retai. O pasirodžius straipsniui, nuolatiniam skaitytojui yra palyginti nesunku atspėti jo autorių: žurnalistų, kurie bent atpažįsta žaidėjus iš veido (priešingai, nei vienas realybės šou dalyvis), būtų nelengva suskaičiuoti daugiau nei dešimt.
Nepaisant to, indiferentiškai arba neigiamai į futbolą žiūrinčių žmonių tarpe gajūs keli mitai, susiję su populiariausia sporto šaka arba nacionaline komanda. Net nemėginant pretenduoti į analizę, pateiksiu tris faktus tiems, kurie mėgsta vadovautis pakampių nuogirdomis.
 |
| Lietuvos futbolo rinktinė |
Mitas Nr. 1: Lietuvos rinktinė – nevykėlių komanda
Trijų milijonų gyventojų šalyje, kurioje populiariausia kita sporto šaka, turėti galingą nacionalinę futbolo komandą – sunkiai įgyvendinama svajonė. Nepaisant to, kad pirmosios trispalvės sovietmečiu pasirodė būtent Vilniaus „Žalgirio“ stadione, kuriame legendinis klubas maudėsi šlovės spinduliuose ir triumfuodavo kartu su pilnutėlėmis tribūnomis. Vėliau futbolo šlovė užgeso. Priežastys – ir subjektyvios, ir objektyvios. Paminint vos kelias: kitose sporto šakose kritiniu metu atsirado daugiau ryškių asmenybių („žvaigždžių“), kurios tapo jaunos valstybės atgimimo simboliais. Be kita ko futbolas – daug brangesnė, didelių investicijų infrastruktūrai reikalaujanti sporto šaka, o tai ypač aktualu nepalankaus klimato regionuose. Reikėtų pripažinti ir tai, kad futbolo valdymo organams Lietuvoje iki šiol nepavyksta atsikratyti neskaidraus veikimo šešėlio, niekaip nepasitraukiančio dar nuo Vytauto Dirmeikio laikų.
Ir visgi turime rinktinę, kuria aš didžiuojuosi. Futbolininkai atvyksta nekeldami pretenzijų, kaunasi ir atiduoda visas jėgas, nes suvokia, kad atstovauti savo šaliai – garbė ir privilegija. Kritikams derėtų susimąstyti, kad verkšlenant, ant kokios prastos vejos (kartais primenančios žvyrą) Kaune teks rungtyniauti ispanų žvaigždynui, net nesusimąstoma, kaip negerbiami savi, Lietuvos rinktinės futbolininkai, kurie metų metus rungtyniauja tokiomis pat sąlygomis ir išlieka stebėtinai kantrūs. Apie valstybės vadovų ar aukšto rango politikų dėmesį kalbėti apskritai neverta – mėginimai prabilti futbolo tema baigiasi liūdnai apsijuokiant prieš tuos, kurie bent minimaliai suvokia šį žaidimą.
Sakysite, rezultatai? Taip, didžiulių pergalių iškovoti nepavyko, bet tik nelemtas pralaimėjimas Airijai 1997 metais Vilniuje sukliudė atsidurti per žingsnį nuo pasaulio čempionato, o tokie pasiekimai kaip lygiosios su pasaulio vicečempionais vokiečiais Niurnberge (1:1), pasaulio čempionais italais Neapolyje (1:1), ispanais Vilniuje (0:0), italais Kaune (0:0), taip pat pergalės prieš Ukrainą, Rumuniją, Serbiją kur kas geriau reprezentavo mūsų valstybę milijonų žmonių akyse nei šimtus tūkstančių eurų atsiėję reklaminiai klipai užsienio televizijose.
Deja, lygiai tokiu pat mastu „bulvių laukai“, į kuriuos reguliariai žaisti atvyksta ryškiausios Europos futbolo žvaigždės, žaloja mūsų šalies įvaizdį. Dar niūresnės nuotaikos nei kalbant apie aikštę (kurios būklę galima apginti klimato argumentu) kyla regint sovietinius luitus stadionuose, nešvarias kėdes, vidutinio gyvenamojo kambario dydžio spaudos konferencijų ir komandų persirengimo patalpas ar vapsvų lizdu „papuoštą“ žurnalistų darbo vietą. Tokios nuotraukos apskrieja populiariausius Ispanijos, Anglijos, Škotijos, Vokietijos dienraščius ir sukuria skurdžios, atsilikusios šalies įvaizdį. Žinant, kad daugelis tai išvysiančių apie Lietuvą išgirs vos keliskart gyvenime ir susidarys įvaizdį, žala – sunkiai atitaisoma. Sporto prasme esame lyg varganai apsirengęs alkanas žmogus, pasidabinęs itin brangiu šveicarišku laikrodžiu: kai ko it turtuoliai turime pernelyg daug, bet kitų būtinų dalykų nerasime nė su žiburiu.
Skeptikai piktdžiugiškai juoksis, bet patekimas į didįjį futbolo turnyrą įvyks ir, galima tikėtis, ne už kelių dešimtmečių. Europos čempionatuose nuo 2016 metų dalyvaus nebe 16, o 24 komandos, todėl vidutiniokų galimybės gerokai padidės (Lietuva Europos rinktinių reitinge dažniausiai ir balansuoja ties 25-uko riba). O matant, kiek dėmesio Lietuvoje sulaukia pasaulio ir žemyno čempionatai, kuriose nežaidžia mūsų rinktinė, galima neabejoti: ši šventė bus lemiama futbolo situacijai Lietuvoje. Tik mėgautis šlovės spinduliais turbūt pirmieji suskubs tie, kurie dabar garsiausiai postringauja apie „futbolo gėdą“.
 |
| RIA Novosti/Scanpix nuotr./Deividas Šemberas ilgą laiką buvo svarbus CSKA žaidėjas |
Mitas Nr. 2 – neturime nei vieno aukšto lygio futbolininko
Vadovaujantis įprasta negatyvumo persunkta logika ir principu „jei aš nežinau, reiškia tokių ir nėra“, kitokio teiginio tikėtis neverta. Gaila, bet (vertinant tik nepriklausomą Lietuvą) tokie žmonės viena ranka nurašo itin sėkmingas karjeras Europos mastu pasiekusius lietuvius. Užtenka paminėti vos kelis.
Pirmasis, kuris šauna į galvą – turbūt vienas labiausiai neįvertintų rinktinės veteranų Deividas Šemberas. Tik kartą pripažintas geriausiu šalies metų futbolininku, šis saugas, neretai kamšantis gynėjų pozicijoje atsiradusias spragas, dešimtmetį buvo svarbus Maskvos CSKA žaidėjas. Reguliariai pasirodydamas aikštėje Rusijos čempionate, buvusiame UEFA taurės ir Čempionų lygos varžybose, jis pelnytai užsitarnavo vieno patikimiausių ir solidžiausių komandos žaidėjų vardą. D.Šemberui be kita ko pavyko triskart laimėti Rusijos čempionatą ir kelti į viršų prestižinę UEFA taurę. Nevengdamas aštriai pasisakyti apie rinktinę kamuojančias problemas, D.Šemberas, žvelgiant iš šono, su Tomu Danilevičiumi yra dabartinės nacionalinės komandos vidaus lyderis.
Dar tituluotesnis karjerą neseniai baigęs Edgaras Jankauskas, laimėjęs ir UEFA taurę, ir Čempionų lygą. Aukštaūgis puolėjas, sugebėdavęs palaikyti kamuolį kaip niekas kitas mūsų rinktinėje, „Porto“ klube buvo garsiojo portugalų trenerio Jose Mourinho auklėtinis, atrasdavęs vietą taktinėse charizmatiškojo specialisto schemose. Būtent lietuvio uždirbta pražanga „Old Trafford“ stadione dvikovoje prieš legendinį „Manchester United“, po kurios buvo pelnytas lemtingas įvartis, tapo vienu svarbiausių J.Mourinho skrydžio į Olimpą atskaitos taškų.
Negalima nepaminėti Mariaus Stankevičiaus – universalus futbolininkas, turbūt sėkmingiausiai rungtyniavęs net keliuose elitiniuose Europos klubuose. Kelią į Italiją prasimušęs po to, kai rinktinių dvikovoje su italais itin sėkmingai stabdė legendinį Alessandro Del Piero, „Stankė“ buvo pagrindinis „Serie A“ žaidžiančios Genujos „Sampdoria“ klubo gynėjas, vėliau sėkmingai įsitvirtino garsiose Ispanijos ekipose: „Sevilla“ ir „Valencia“. Pastarasis sugrįžimas į Italiją – legendinį Romos „Lazio“ – nebuvo itin sėkmingas: lietuvis dėl traumų žaidžia mažai, tačiau niekuomet neleido suabejoti savo atsidavimu nacionalinei komandai.
 |
| zalgiris-vilnius.lt nuotr./LFF taurės rungtynių akimirka |
Mitas Nr. 3 – futbolas Lietuvoje niekam neįdomus
Apie tai, kokį susidomėjimą sukelia Europos ir pasaulio čempionatai, kurie yra stebimi per televiziją, jau buvo užsiminta. Kalbėti apie Čempionų lygą ir elitinius nacionalinius čempionatus, kurie sutraukia vis didesnį būrį žiūrovų Lietuvoje, vertėtų kitą sykį.
Lietuvos čempionato lankomumo statistika – kukli ir nė iš tolo nelygintina su daugeliu valstybių, tarp jų ir pavyzdžiui su kaimynine Lenkija. Nepaisant to, kad šaltuoju metų laiku rungtyniaujama uždaruose maniežuose, o vasarą, kai daugelis atostogauja, anaiptol ne pirmos klasės stadionuose, Lietuvos klubai sukrapšto tūkstantį žmonių viršijantį vidutinį lankomumą. Nominaliai – tikrai neįspūdinga, bet lyginamojoje perspektyvoje (įtraukiant ir šalies krepšinio čempionatą, kuriame ne pustušte naujutėlaite arena gali girtis tik fenomenalus Kauno „Žalgiris“), atsižvelgiant į aplinkybes, pakankamai realistiška.
Kaip yra pažymėjęs vienas draugas, lietuviai apskritai yra pasyvūs ir aptingę, tačiau tai nesukliudė šio sezono pradžioje per pūgą šaltoje „Sportimoje“ susirinkti 2,5 tūkstančio žmonių, kurie, įsigiję bilietą už 13 litų, stebėjo „Žalgirio“ ir „Atlanto“ mūšį. Net ir nereklamuojamas bei menkai visuomenei pristatomas čempionatas sutraukia žiūrovų, kuriems futbolo žavesys svarbesnis už infrastruktūros problemas (nepamirškime skudurėlio, norint atsisėsti gali tekti pasivalyti kėdę!), ne patį aukščiausią žaidimo lygį (ir, neišvengiamai, sezono viduryje dėl bankroto sumažėjantį klubų skaičių), neretai keistoką bilietų rinkodarą ir ne visur sudaromas sąlygas pramogoms prieš rungtynes ar per pertraukas.
Be to, „Žalgiris“, „Ekranas“ ir kitos komandos gali didžiuotis ištikimiausių aistruolių grupėmis, lydinčiomis komandą ir į išvykos mačus. Kalbant apie plačiąją auditoriją džiugu bent tai, kad praėjusį sezoną visus čempionato mačus ėmė transliuoti internetinė televizija, o nuo šių metų dalį dvikovų rodys nacionalinis transliuotojas LTV.
Tad futbolas pakils iš pelenų. Tačiau kai tai nutiks, nepamirškime pagerbti tų, kurie kovėsi už savo šalį kur kas sudėtingesniu metu.
