Nors Lietuva Europos Sąjungos kontekste atrodo pakankamai neblogai – tai yra, suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje 2017 m. siekė 1,69 – tačiau to neužtenka, ypač kai koją kiša emigracija. Kaip žinoma, suminis gimstamumo rodiklis parodo, kiek vidutiniškai vaikų per reproduktyvų gyvenimo laikotarpį pagimdo viena moteris.
Iš duomenų akivaizdžiai matyti, kad pats žemiausias suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje buvo 2002-aisiais (1,23) ir vėliau ėmė stabiliai augti. Suminio gimstamumo augimas siejamas su gana dosniai apmokamų vaiko priežiūros atostogų įteisinimu 2007-aisiais, tačiau tėvai vis tiek susiduria su daugybe iššūkių. Vienas jų – nelygus pasidalijimas vaiko priežiūros rūpesčiais tarp vyrų ir moterų.
„Sodros“ duomenimis, praėjusiais metais vaiko priežiūros išmokas gavo 33 tūkst. moterų ir 9,7 tūkst. vyrų. Nors vyrų, gaunančių vaiko priežiūros išmokas, skaičius nuosekliai auga, tačiau didžioji dalis jų išmokas gauna antraisiais vaiko priežiūros metais, kai galima ir dirbti, ir gauti 40 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio išmoką.
Stereotipai lemia, kad vaiko auginimas daliai darbdavių reiškia tarsi kvalifikacijos praradimą arba bent jos neįgijimą.
Pavyzdžiui, jei iš viso 2017 m. vaiko priežiūros išmokas, kaip minėjau, gavo 9,7 tūkst. vyrų, tai iš jų net 8,2 tūkst. šias išmokas gavo antraisiais vaiko auginimo metais. Tai reiškia, kad šeimos kai kuriais atvejais renkasi galimybę vyrui ir dirbti, ir gauti išmoką, tačiau vaiką realiai prižiūri arba mama, arba samdoma auklė, arba pasiremiama senelių pagalba.
Šeimos šiuo keliu gali eiti dėl vienos paprastos priežasties: vyrų darbo užmokestis vis dar yra aukštesnis nei moterų, todėl žmonės skaičiuoja. Tais atvejais, kai mama pasirenka nutraukti darbo santykius, bet auginti vaiką antraisiais metais, nors išmoką gauna dirbantis vyras, nukenčia moters darbinė veikla: nutraukiami darbo santykiai, tai savaime lemia sudėtingesnį grįžimą į darbą, žemesnį atlyginimą grįžus. Stereotipai lemia, kad vaiko auginimas daliai darbdavių reiškia tarsi kvalifikacijos praradimą arba bent jos neįgijimą. Tačiau moteris, auginanti vaiką, yra draudžiama sveikatos, pensijų ir nedarbo draudimu.
Viena iš visuotinai žinomų priemonių, galinčių užtikrinti pakankamą vyrų ir moterų naštos pasidalijimą auginant vaikus, yra Europos Komisijos pateiktas pasiūlymas nustatyti neperleidžiamas vaiko priežiūros atostogas vyrams ir moterims. Šiuo atveju siūloma kiekvienam iš tėvų numatyti minimalų 4 mėnesių vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, iš kurių bent 2 mėnesiai nebūtų perleidžiami. Negana to, diskutuojama apie galimybes lanksčiai panaudoti vaiko priežiūros atostogas – pavyzdžiui, sudaryti sąlygas dirbti ne visą darbo laiką arba išnaudoti savąją vaiko priežiūros atostogų dalį laikotarpiais, kuriuos skiria darbas.
Lietuva remia šiuos pasiūlymus, bet noriu pabrėžti, kad pas mus vis tiek liks 12 ir 24 mėnesių apmokamos vaiko priežiūros atostogos. Jeigu būtų rastas bendras sutarimas dėl neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų, Lietuvoje turėtų atsirasti neperleidžiami 2 mėnesiai, skirti tėčių buvimui su vaiku.
Kaip viskas vyko Islandijoje
Islandija neperleidžiamas ir apmokamas vaiko priežiūros atostogas įteisino 2000 m. Buvo nustatyta, kad 3 mėnesiai vaiko priežiūros atostogų skiriama motinoms, 3 – tėvams ir 3 mėnesius šeima galėjo dalintis vaiko priežiūrą pagal savo poreikius.
Islandija tuo metu nustatė ilgiausias neperleidžiamas vaiko priežiūros atostogas vyrams pasaulyje. Vaiko priežiūros laikotarpiai galėjo būti išdalinti per 18 mėnesių, tuo pat metu Islandijos parlamentas Altingas nustatė labai aukštas išmokų „lubas“, kurio turėjo poveikį vos 4 proc. tėvų, o pati išmoka per vaiko priežiūros atostogas siekė 80 proc. vidutinio buvusio darbo užmokesčio.
Kiek vėliau Islandija ėmė taupyti, todėl išmokų „lubas“ mažino net keletą kartų. Tam įtakos turėjo ekonominė bei finansų krizė 2008-2009 m. „Lubų“ sumažinimas neigiamai atsiliepė apie 50-ies proc. tėčių ir 20-ies proc. mamų pajamoms.
2012 m. Islandijos parlamentas balsavo už pakeitimus, kurie laipsniškai turėjo pailginti vaiko priežiūros atostogas iki 5 mėnesių mamoms, 5 – tėčiams, o likę 2 mėnesiai būtų buvę dalijami pagal šeimos susitarimą, bet 2013 m. spalį nauja Vyriausybė dėl finansinių priežasčių nukėlė šių teisės aktų įsigaliojimą, todėl iki šiol liko 9 mėnesių vaiko priežiūros atostogos, kurios dalijamos po 3 mėnesius mamai, tėvui ir pagal poreikį.
Taigi Islandiją tam tikra prasme galime vadinti laboratorija, kurioje buvo patikrinta neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų įtaka šeimoms ir visuomenei, nes sprendimas buvo priimtas pakankamai seniai, kad būtų galima vertinti rezultatus.
Kokį poveikį turėjo tėčių laikas su vaikais?
Iškart buvo pastebėtas vyrų entuziazmas naudotis galimybėmis, kurias užtikrino teisės aktai. Pirmaisiais metais šia teise pasinaudojo 82 proc. tėčių, vėliau mastas pasiekė 88-90 proc., nors tėčiai didžiąja dalimi naudodavosi tik jiems skiriamomis vaiko priežiūros atostogomis, o mėnesiai, kai vaiko priežiūrą galima panaudoti šeimos susitarimu, būdavo labiau paliekami moterims. Tiesa, nuo 2001 iki 2007 m. šiek tiek padaugėjo vyrų, kurie prižiūrėjo savo vaikus ir tais mėnesiais, kuriuos buvo galima dalintis – nuo 14,5 proc. iki 20,1 proc.
Vėliau vyrų įsitraukimas ėmė šiek tiek mažėti. Pavyzdžiui, 2013 m. vaiko priežiūros atostogų ėjo 77 proc. tėvų. Ekspertai tai sieja su ekonomine ir finansų krize, kuri ištiko 2008-2009 m. ir kuri labai neigiamai atsiliepė Islandijos viešiesiems finansams. Šalis buvo priversta net keletą kartų mažinti išmokų „lubas“, o tai galėjo paskatinti vyrus grįžti į darbo rinką. Mat nors Islandija pirmauja pagal mažiausią atotrūkį tarp vyrų ir moterų galimybių, tačiau net ir ten vidutinis vyrų darbo užmokestis yra aukštesnis nei moterų (The Global Gender Gap Report 2017), todėl „lubų“ mažinimas vyrams atsiliepė labiau nei moterims.
Į vaikų auginimą po priimtų teisės aktų apie neperleidžiamas vaiko priežiūros atostogas šiek tiek labiau įsitraukė netgi tie tėvai, kurie niekada negyveno su savo vaiko motina.
Nepaisant to, ekspertai pastebi, kad tėčių įsitraukimas į vaikų ugdymą labai paūgėjo palyginus su laikotarpiais, kai tokių teisės aktų nebuvo – pavyzdžiui, jei 2001 m. tėčiai vidutiniškai išnaudodavo 39 vaiko priežiūros atostogų dienas, tai 2007 m. – 101 dieną.
2013 m. trys mokslininkai (Ásdís A.Arnalds, Guðný Björk Eydal ir Ingólfur V.Gíslason) publikavo tyrimą, kuriame siekė išsiaiškinti, ar vaikų tėčiai, kurie pasinaudoja jiems priklausančiomis vaiko priežiūros atostogomis, palengvina naštą moteriai ir ar tai sumažina lyčių nelygybę šeimose. Pirmagimių susilaukusių tėvų apklausos buvo darytos 1997, 2003 ir 2009 m., taigi buvo galima palyginti tėčių elgseną iki teisės aktų įsigaliojimo ir po jų. Paaiškėjo, kad 2003 m. tėčiai buvo kur kas labiau įsitraukę į 0-3 metų amžiaus vaiko priežiūrą dienos metu nei prieš teisės aktų įsigaliojimą. Tą patį rezultatą davė ir apklausos apie vyrų įsitraukimą į vaiko priežiūrą nakties metu.
Beje, įdomu tai, kad į vaikų auginimą po priimtų teisės aktų apie neperleidžiamas vaiko priežiūros atostogas šiek tiek labiau įsitraukė netgi tie tėvai, kurie niekada negyveno su savo vaiko motina.
Kaip manoma, dėl neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų paūgėjo ir Islandijos gimstamumo rodikliai, kurie ir šiaip Skandinavijos valstybėse tradiciškai yra aukšti. Tarkime, 2000 m. suminis gimstamumo rodiklis Islandijoje siekė 2,08 ir 2008 m. paūgėjo iki 2,40.
Apskritai tyrimai, atlikti Austrijoje (Isabella Buber, 2002) ir Švedijoje bei Vengrijoje (Livia Olah, 2003) parodė, kad tėčių dalyvavimas pirmagimio priežiūroje turėjo didelės įtakos moters apsisprendimui turėti daugiau vaikų. Jeigu vyras pirmagimio priežiūroje yra neveiklus, tuomet tikimybė, kad moteris planuos daugiau vaikų yra menkesnė.
Bet reikia pažymėti ir tai, kad vėliau gimstamumo rodikliai ėmė prastėti: 2016 m. suminis gimstamumo rodiklis Islandijoje pasiekė 1,74, kai Lietuvos – 1,69. Viena iš įvardijamų priežasčių – atidėta motinystė, nes moterys renkasi vėliau susilaukti savo pirmojo vaiko. Tai būdinga daugeliui išsivysčiusių šalių. Kita priežastis – ekonominės krizės pagimdytas netikrumas, kuris paskatino tėčius naudoti mažiau laiko vaikų priežiūrai ir daugiau jėgų skirti darbui. Taigi ekonominė tėvystės ir lyčių lygybės šeimoje pusė yra svarbi, nes šeimos skaičiuoja.
Bet kuriuo atveju motinystė ir tėvystė pasirenkama dėl daugelio priežasčių: tai ekonominis saugumas, lygus partnerių įsitraukimas į vaikų priežiūrą, valstybės gebėjimas užtikrinti kokybišką ikimokyklinį ugdymą, šalies ekonominė situacija, šeimų ateities lūkesčiai, konkrečioje visuomenėje vyraujančios tradicijos.
Vieno recepto gimstamumo skatinimui nebuvo ir nebus, bet, akivaizdu, kad tėčių įtraukimas į vaikų priežiūrą turi įtakos lygesniam vaidmenų pasidalijimui šeimoje – tai leidžia ne tik užmegzti tvirtesnius ryšius tarp tėčių ir vaikų, prisideda prie moterų apsisprendimo turėti daugiau vaikų, bet ir suteikia daugiau galimybių abiems tėvams aktyviau dalyvauti profesinėje veikloje.
Linas Kukuraitis yra Socialinės apsaugos ir darbo ministras.
