Panašiai ir su rinkimais. Labai abejotina, ar pažadai „padidinsime viską ir padarysime, kad būtumėte laimingas nuo ryto iki vakaro“ yra kaip nors susiję su tikrove. Čia irgi būtinas šaltas protas bei faktų tikrinimas.
Todėl siūlau aptarti, ne tai, kas bus ateityje, o tai, kas padaryta socialinės apsaugos ir darbo srityje, už kurią esu atsakingas.
Prie reikšmingiausių socialinės srities darbų ir tendencijų priskirčiau skurdo ir socialinės atskirties sumažinimą, migracijos srautų apvertimą Lietuvai teigiama linkme, globoje esančių vaikų skaičiaus mažėjimą ir paslaugų plėtrą šeimoms savivaldybėse.
Daugeliui gyventojų augo pajamos – pensijos, atlyginimai, išmokos, per neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimą mažėjo mokesčiai.
Vardindamas tai, kas padaryta, iškart galiu įsivaizduoti kontrteiginį: to nepakanka! Ir iškart atsakysiu: gerovės, teisingų sprendimų niekuomet nepakanka ir nepakaks, nes esame nuolat kintanti visuomenė. Nepakanka ir 24 valandų paroje. Toks mūsų požiūris yra mūsų valstybės progreso variklis. Mes esame alkani gerovės, mes norime ją pasiekti kuo greičiau, norime nuolat judėti pirmyn. Valstybės ir visuomenės, kurios nori judėti pirmyn, visuomet pasiekia daugiau nei tos, kurioms jau visko gana. Todėl žaviuosi Lietuvos piliečių degimu siekti daugiau, bet neužmirškime ir įvertinti, kur esame dabar – šiuo metu gyvename geriau nei dauguma pasaulio valstybių.
Skurdo ir pajamų nelygybės mažėjimas: labiausiai mažėjo tarp senjorų
Skurdo mažinimas buvo ir vis dar lieka vienu esminių Lietuvos uždavinių, bet šis uždavinys mūsų valstybės kūrimo eigoje ilgai buvo užmirštas – iki šios kadencijos skurdas ir nelygybė Lietuvoje tik augo.
Skurdo rodikliai iš viso yra keturi ir jie turėtų būti vertinami visi kartu – skurdo rizikos lygis, absoliutaus skurdo lygis, materialinio nepritekliaus lygis ir didelio materialinio nepritekliaus lygis.
Jeigu mažėja tik santykinio skurdo rodiklis, o kiti rodikliai šauna aukštyn, tai rodo ekonominę krizę. Kai visi šie keturi rodikliai mažėja, galima teigti, kad einame labai teisinga linkme, o pastaraisiais metais kaip tik tai ir įvyko: absoliutaus skurdo lygis per kadenciją sumažėjo nuo 15,8 proc. iki 7,7 proc., santykinio skurdo lygis – nuo 22,9 proc. iki 20,6 proc., materialinio nepritekliaus lygis – nuo 26,1 proc. iki 20,9 proc., o didelio materialinio nepritekliaus lygis – nuo 13,5 proc. iki 9,4 proc.
Naujausi duomenys rodo, kad Lietuva skurdą įveikia geriau nei Estija ir Latvija.
Šie naujausi Lietuvos statistikos departamento duomenys gyventojų pajamas atspindi su tam tikru atsilikimu. Tai normalu, tačiau norėdami geriau suvokti, kaip kasdien mūsų priimami sprendimai mažina skurdą, ministerijoje naudojamės statistiniais prognozavimo įrankiais, kurie rodo, kad skurdo rodikliai toliau mažės – ypač turėtų mažėti vaikų skurdas. Kitaip ir negalėtų būti, nes kiekvienas sprendimas buvo vertinamas atsižvelgus į tai, ar mažina skurdą. Dėl nuoseklaus šios nuostatos laikymosi ir su nedideliais resursais galėjome padaryti didelių darbų.
Žinoma, tai nereiškia visiškos pergalės skurdo mažinimo srityje, nes kelias yra ilgas, bet tai reiškia, kad Lietuva pagaliau iš tiesų pasuko skurdo ir pajamų nelygybės mažinimo linkme. Mano teiginį įrodo ir mažėjantis pajamų pasiskirstymo koeficientas: nuo 7,3 iki 6,4. Koeficientas atspindi 20 proc. turtingiausių namų ūkių ir 20 proc. vargingiausių namų ūkių metinių pajamų santykį. Jei santykis būtų lygus 1, tai reikštų, kad pajamų lygybė yra ideali – mūsų visų pajamos būtų vienodo dydžio. Lietuvos siekis yra šį koeficientą sumažinti iki 5, kas apytiksliai atitinka Europos Sąjungos vidurkį.
Kas padėjo sumažinti skurdą ir nelygybę? Visų pirma, žmonių darbo pajamų didinimas, ypač uždirbančių mažiausiai. Antra, išmokų užtikrinimas konkrečioms tikslinėms grupėms, kurios susiduria su didžiausia skurdo rizika.
Darbo pajamos augo dėl kelių priežasčių: trūkstant darbuotojų darbdaviai atskiruose sektoriuose buvo linkę didinti atlyginimus, spaudimą kelti algas darė nuoseklus minimalios algos didinimas ir viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio augimas, o mažiausias pajamas gaunantys gyventojai labiausiai išlošė ir neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimo, kas iš esmės yra mokesčių mažinimas.
Kadencijos laikotarpiu nuosekliai laikėmės įsipareigojimo kasmet didinti visas socialines išmokas – senatvės, netekto darbingumo pensijas, vaiko pinigus, šalpos išmokas, tikslines kompensacijas, piniginę socialinę paramą ir panašiai.
Pavyzdžiui, vien minimali alga „į rankas“ dėl pačios minimalios algos didinimo ir mokesčių mažėjimo paaugo nuo 296 eurų prieš ketverius metus iki 447 eurų šiuo metu. Vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje su individualiosiomis įmonėmis tiek dėl atlyginimų augimo, tiek dėl mokesčių mažinimo „į rankas“ taip pat padidėjo nuo 602 eurų prieš ketverius metus iki 883 antrąjį šių metų ketvirtį.
Kadencijos laikotarpiu nuosekliai laikėmės įsipareigojimo kasmet didinti visas socialines išmokas – senatvės, netekto darbingumo pensijas, vaiko pinigus, šalpos išmokas, tikslines kompensacijas, piniginę socialinę paramą ir panašiai. Ir tuo pasiekėme, kad skurdas mažėjo visose amžiaus grupėse, o labiausiai tarp senjorų.
Beje, net ir tvyrant netikrumui dėl COVID-19 plitimo grėsmės, bet atsižvelgdami į tikrai gerą ekonominę šalies situaciją apsisprendėme tęsti senatvės ir netekto darbingumo pensijų indeksavimą kitąmet, kas iš esmės reiškia, kad 2021 metais senatvės ir netekto darbingumo pensijos turėtų paaugti 7,17 proc.
Tai lems, kad nuo 255 eurų 2016 metais vidutinė senatvės pensija paūgės iki 404 eurų kitais metais, o vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu – nuo 266 iki 428 eurų. Palyginimui, per dvi paskutines kadencijas iki 2016 metų senatvės pensijos buvo padidintos atitinkamai 12 ir 19 eurų, o nuo 2016 metų įvertinus ir kitų metų planus bus paaugusios 149 eurais.
Galima aiškiai deklaruoti ir tai, kad pasiteisino priemokos mažiausių pensijų gavėjams, kurie arba neturi sukaupę ilgo stažo, arba įmokas per gyvenimą mokėjo nuo labai mažų pajamų. Šios priemokos prisideda prie skurdžiausių senjorų padėties gerinimo.
Vaikų skurdo mažinimui itin pasitarnavo visiems vaikams mokami vaiko pinigai, kurie nuo 2018 metų pakeitė neapmokestinamąjį pajamų dydį už vaikus. Ši mokesčių lengvata pasiekdavo tik dalį vaikų tėvų, tai yra tuos, kurie dirbo ir uždirbo ne pačias menkiausias pajamas. Uždirbant mažiau, susirgus, netekus darbo, dingdavo ir mokesčių lengvata už vaikus.
Vaiko pinigai įvedė daugiau lygybės ir teisingumo visuomenėje bei reikšmingai mažino vaikų iki 18 metų skurdą. Šiuo metu vaiko pinigai siekia 60 eurų, o gausių, nepasiturinčių šeimų vaikus bei vaikus su negalia papildomai pasiekia dar ir 40 eurų dydžio papildomos išmokos.
Kitąmet – tai yra 2021-aisiais – vaiko pinigai visiems vaikams didės iki 70 eurų, papildoma išmoka sudarys 40 eurų, kas reiškia, kad gausių, nepasiturinčių šeimų vaikams ar vaikams su negalia bus mokama po 110 eurų.
Per laikotarpį didinome ir piniginę socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams, augo parama mokiniams, pradėjome nemokamai ugdymo įstaigose maitinti visus priešmokykinukus ir pirmokus (kitąmet įtrauksime ir antrokus), didinome išmokas neįgaliesiems, o susidūrę su COVID-19 plitimu žaibiškai ėmėmės priemonių, kad žmonės neliktų be pajamų – įvedėme subsidijas už darbuotojus, išmokas dirbantiems savarankiškai, uždarius ugdymo įstaigas ir dienos centrus sudarėme sąlygas gauti išmokas už mažus prižiūrimus vaikus, senjorus, neįgaliuosius, priimtos pagalbos priemonės neturintiems darbo, vaikams, senjorams. Visa tai lėmė, kad Lietuva bene geriausiai visoje Europos Sąjungoje susitvarkė su ekonominiais sunkumais.
Pirmą kartą Lietuva tampa traukos objektu
Faktai pastaruoju metu rodo ir kitą teigiamą tendenciją – pirmą kartą po ilgo laiko lietuviai pradeda grįžti į savo šalį, mūsų valstybė aplinkinių šalių gyventojams pradeda atrodyti kaip siekiamybė. Tai liudija, kad Lietuva gerovės srityje jau pažengė tiek, kad tampa traukos objektu mūsų bei užsienio piliečiams.
2019-ieji buvo pirmieji metai nuo nepriklausomybės atgavimo, kai į Lietuvą atvyko daugiau žmonių nei išvyko: šis skirtumas sudaro plius 10,7 tūkst. žmonių. Siūlau įsiskaityti: tai įvyko pirmą kartą per trisdešimt metų!
Grįžtančių Lietuvos piliečių skaičius nuolat auga, vis gausiau pasipila vieši šeimų pasakojimai apie sėkmingą sugrįžimą iš emigracijos ir įsikūrimą Lietuvoje.
Lietuvos traukos objektu nepavertė kuri nors viena institucija, tai visų pastangų rezultatas, nes ilgalaikių tendencijų keitimas yra pernelyg sudėtingas uždavinys, bet pats faktas, kad Lietuva daliai savo ir kitų valstybių piliečiams atrodo kaip gerovę užtikrinanti, saugi ir patraukli šalis, kuria šviesią perspektyvą.
Esu tikras, kad prie to prisidėjo ne tik ekonominės gerovės plėtra, bet ir nelygybės bei skurdo mažėjimas, gerėjančios sąlygos šeimoms auginti vaikus, galimybė dirbti ir užsidirbti, derinti šeimą ir darbą, įgyvendinti savo svajones, gauti kokybiškas paslaugas, o patyrus skriaudą – ginti savo teises ir būti išgirstam.
Vis daugiau šeimų gauna paslaugas, rečiau nustatoma globa
Dar vienas valstybės situaciją atspindintis reiškinys – vaikų gerovės lygmuo. Iškart turiu pasakyti, kad vaikų gerovė apibrėžiama labai plačiai – tiek per subjektyviai išreiškiamą savijautą, tiek per objektyviai įvertinamą fizinę ir psichinę sveikatą, įgyjamus įgūdžius, kurie lemia sėkmę sulaukus pilnametystės.
Nors „Unicef“ ataskaita rodo, kad Lietuvoje 2018 metais savo gyvenimo kokybe buvo patenkinti 81,5 proc. penkiolikmečių, tačiau kiti rodikliai tikrai gana nuviliantys. Turime pripažinti, kad savo šalyje turime bėdų užtikrindami saugią ir jaukią vaikystę – Lietuvos vaikai tikrai kenčia nuo smurto namuose ir mokykloje, skurdo, patiriamą skausmą ir neviltį liudija savižudybių rodikliai, apskritai suaugusieji vaikams mūsų šalyje skiria nepakankamą dėmesį nei šeimose, nei už jos ribų.
Tačiau net ir šioje srityje pavyko pasiekti proveržį, nors jis dar labai trapus. Kalbu apie plečiamas paslaugas šeimoms su vaikais, naują ir gerai sustyguotą vaiko teisių apsaugos sistemą, kuri pradėjo veikti labai sunkiai, buvo padaryta klaidų, bet vėliau iš jų pasimokėme ir kaip reikiant patobulėjome.
Jeigu reiktų apibūdinti situaciją iki 2017 metų, tai ji buvo tokia: smurtas prieš vaikus namuose buvo dažnas reiškinys, per metus virš 2 tūkst. vaikų buvo paimama į globą. Kadangi paslaugų šeimoms sistema nebuvo išvystyta, šeimos turėjo kur kas menkesnes galimybes sulaukti pagalbos ir atsakyti į kilusius iššūkius. Galbūt atrodo, kad lengva „susiimti“, bet daugelis šeimų patekdavo į aklavietę neturėdamos, į ką atsiremti sunkiais gyvenimo laikotarpiais. O nuo to labiausiai nukentėdavo patys mažiausieji. Pertvarkius vaiko teisių apsaugos sistemą ir užtikrinus greitą reakciją į smurtą prieš vaikus, kartu buvo plečiamas paslaugų šeimoms tinklas, kad šeima nebūtų palikta viena su savo problemomis.
Tai lėmė mažėjančius laikinosios globos vaikams nustatymo skaičius. Pavyzdžiui, 2010 metais laikinoji globa nustatyta 2096 vaikams, 2016 metais – 2242 vaikams, 2017 metais – 2524 vaikams, o pernai – 1312.
Ką tai reiškia? Visų pirma, tai rodo, kad mažiau vaikų paimama į laikinąją globą. Vadinasi, net jeigu pranešimų apie smurtą prieš vaikus arba net pačių smurto atvejų yra daug, bet su šeimomis dirba psichologai, socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai, todėl vaikai dažniau lieka savo šeimose, o šeimos įgyja realią galimybę keisti savo gyvenimo būdą. Antra, kai problemos sprendžiamos čia ir dabar, jos neįsisenėja, todėl vaikai patiria mažiau traumų.
Iki koronaviruso pandemijos pradžios taip pat reikšmingai mažėjo registruotas smurtas prieš vaikus namuose – 2017 metais nuo smurto namie nukentėjo 1365 vaikai, 2018 metais – 1235, 2019 metais – 979. Tai yra Statistikos departamento duomenys, kurie atspindi pradėtus ikiteisminius tyrimus, bet jie neapima atvejų, kuriuos sunku įrodyti arba kai nebuvo kviesta policija. Vis tik karantinas, nežinomybė ir visi suvaržymai, ekspertų teigimu, smurto mastus turėjo padidinti, todėl negalime manyti, kad problema jau išspręsta.
Apskritai prie vaikų gerovės labai prisideda paslaugos dienos centruose: pavyzdžiui, pernai paslaugas dienos centruose gavo apie 13,7 tūkst. vaikų iš šeimų, kurios susiduria su socialine rizika, kai 2018 metais tokias paslaugas gaudavo tik 8,2 tūkst. Vaikai su negalia taip pat kur kas dažniau turi galimybę lankyti dienos centrus – 2018 metais paslaugas gavo 2,2 tūkst. vaikų, o pernai jau 4,4 tūkst. Beje, dienos centrus gali lankyti visi vaikai be išimties, tik vaikams su negalia ar vaikams iš šeimų, kurios patiria įvairių iššūkių, tai gali turėti didesnę teigiamą įtaką nei galbūt kitiems mažiesiems.
Gerėja aplinka pilietinei visuomenei
Ne paslaptis, kad vienos iš svarbiausių mūsų partnerių socialinės apsaugos srityje yra nevyriausybinės organizacijos. Nevyriausybininkai ne tik teikia įvairias paslaugas visuomenei, kūrybingai padeda spręsti įvairioms visuomenės grupėms kylančius iššūkius, bet ir apskritai prisideda prie pilietinės visuomenės stiprinimo.
Šioje srityje taip pat įvyko proveržis. Pirmą kartą po ilgos stagnacijos sumažėjo pilietinės visuomenės organizacijų tvarumo indeksas, kurį kasmet vertina JAV Tarptautinė plėtros agentūra. Mažėjantis indeksas reiškia gerėjančias sąlygas veikti pilietinei visuomenei. Lietuvoje nuo 2017 metų į gerąją pusę pasikeitė teisinė aplinka, didėjo nevyriausybinių organizacijų finansinis tvarumas, plėtėsi paslaugų teikimas, gerėjo teikiamų paslaugų kokybė, o reikšmingiausias įvykis – Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo priėmimas ir atskiro fondo įkūrimas.
Paprastam piliečiui tai reiškia, kad prireikus pagalbos įvairiose gyvenimo srityse atsiranda daugiau galimybių gauti paslaugų, kreiptis patarimų, galima įsitraukti į įvairias veiklas, visuomenė yra buriama, piliečiai skatinami dalyvauti sprendimų priėmimo procese, išsakyti savo poziciją. Taip stiprėja demokratija, o visuomenė įgyja daugiau galios.
