Pradedant Covid laikotarpiu ir baigiant nesena energetikos krize priimti įstatymų keitimai būsto šildymo ar kitų lengvatų gavėjų skaičių padidino tris kartus. Mano skaičiavimais, šiuo metu, vertinant tik šeimos gaunamas pajamas, būsto šildymo ir kitomis valstybės siūlomomis lengvatomis gali pasinaudoti iki 70 procentų Lietuvos gyventojų. Tikrai, perskaitėte teisingai, daugiau nei du trečdaliai Lietuvos, vertinant šeimos sandarą, gaunamą uždarbį ir patiriamus šildymo kaštus, gali pretenduoti į būsto šildymo kompensaciją.
Energetinės krizės metu, mes visi iš tiesų siekėme, kad kiek galima daugiau žmonių pasinaudotų lengvata. Nevaldomai kylant šildymo, elektros ir su tuo susijusių paslaugų kainoms natūraliai norėjosi padėti žmonėms, susidūrusiems su netikėtais sunkumais ir keleriopai kylančiomis išlaidomis. Dėl to drastiškai buvo plečiama teisė gauti lengvatas. Būtent šios Vyriausybės iniciatyva turto nevertinimo nuostata pratęsta iki 2024 metų balandžio mėnesio imtinai. Akivaizdu, tuo metu planuota, jog siekiant gauti šildymo kompensaciją, turtas nebus vertinamas ir šį, artėjantį, šildymo sezoną.
Tai kas pasikeitė, jog dabar valdantieji galvotrūkčiais, skubos tvarka, siekia panaikinti šią nuostatą ir grąžinti turto vertinimą, kai šildymo sezonas prasidės vos po mėnesio?
Galbūt jie įsitikinę, jog šildymo kainų našta gyventojams bus mažesnė? Bet ar tikrai taip bus? Karas nesibaigė, energetinę krizę sukėlę veiksniai ir veikėjai tebėra aktyvūs, tai kuo paremtas toks optimizmas?
Galėtume sakyti, jog teikti šildymo lengvatą 70 procentų gyventojų yra per didelė prabanga valstybei ir nepakeliama našta jos biudžetui, tačiau realybėje lengvata pasinaudoja vos 17 procentų gyventojų. Taigi, nepaisant „pašalpinių valstybės“ mito, o gal būtent dėl jo priklausančia parama naudojasi vos ketvirtadalis tų, kurie galėtų ją gauti. Tad kokia prasmė siaurinti gavėjų ratą, jeigu ir taip trys ketvirtadaliai paramos lieka nepanaudota?
Greičiausiai visi prisimename pernai, šildymo sezono pradžioje, prie seniūnijų ir savivaldybių nusidriekusias žmonių, norinčių gauti šildymo lengvatą, eiles. Senjorus, keletą valandų laukiančius, kol darbuotojai padės užpildyti reikiamus dokumentus. Šiuo metu savivaldybėse vis dar yra gyventojų, negavusių priklausančios kompensacijos už praėjusį sezoną, nes, ypač didmiesčiuose, trūksta administracinių pajėgumų prašymams svarstyti ir kuruoti.
Šiuo metu savivaldybėse vis dar yra gyventojų, negavusių priklausančios kompensacijos už praėjusį sezoną, nes, ypač didmiesčiuose, trūksta administracinių pajėgumų prašymams svarstyti ir kuruoti.
O dabar įsivaizduokite, jog šiame kontekste, likus mėnesiui iki naujo šildymo sezono, kai senojo kompensacijos dar nebaigtos mokėti, mes savivaldybių administracijoms pranešame, jog skubos tvarka jie turės pervertinti visų 250 tūkstančių besikreipusiųjų prašymus įtraukdami turto vertinimą. Ar bent įsivaizduojate, kokio dydžio šis iššūkis? Kiek pasipiktinimo administracijose ir tarp lengvatos gavėjų jis sukels? Ir kokia viso to prasmė? Koks tikslas? Didinti gyventojų nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą valstybe?
Ministerija tikina jog taip mes sutaupysime. Įvertinus turtą šildymo kompensacija galimai nebepriklausys 27 tūkstančiams žmonių, kitaip tariant kiek daugiau negu 10 procentų visų pretenduojančių į paramą. Perfrazuojant galima teigti, jog dėl 10 procentų tų, kuriems parama galimai yra perteklinė, 90 procentų žmonių, kuriems lengvata priklauso ir yra gyvybiškai būtina, bus įsukti į biurokratinį košmarą kuris kainuos nemažai laiko, energijos ir, tikėtina, sveikatos ne tik jiems, bet ir savivaldybių administracijų darbuotojams jau ir dabar nespėjantiems laiku skirti kompensacijų.
Valdantieji sako, jog turtingiesiems naudotis lengvatomis yra socialiai neteisinga. Kaip įdomu! Vos prieš metus, mums siūlant elektros kompensavimą socialiai pažeidžiamiausiems gyventojams tie patys valdantieji pasiūlymą atmetė ir pasirinko kompensuoti elektros kaštus visiems, net ir labai turtingiems ir daug turto turintiems. Kur tada buvo rūpestis socialiniu teisingumu ir žmonių jausmais? Ar praėjus metams žmonių neteisingumo, socialinės nelygybės, nusivylimo
valstybe jausmai išnyko? Apklausos rodo, kad, deja, ne, tačiau valdantieji renkasi visuomenės jausmus ignoruoti tada, kada jiems tai patogu ir naudoti kaip argumentą, jeigu jiems patiems tai yra naudinga.
Gali būti, jog lengvatų gavėjų skaičių skubama mažinti, nes savivaldybių biudžetuose tiesiog nebeliko lėšų, reikalingų kompensacijoms mokėti. Iš tiesų, pinigų trūksta, problemos nepadeda spręsti ir vėluojantys ministerijos skiriamų lėšų pervedimai savivaldai. Man natūraliai kyla klausimas, kaip gavėjų skaičiaus sumažinimas 10 procentų išspręs finansavimo trūkumo problemas? Primenu, jog daugiau kaip 50 procentų tų, kuriems šildymo lengvata priklausytų, dėl jos net nesikreipia. Kokia tuomet yra biudžeto planavimo kokybė ir kas nutiktų, jei lengvatos prašytų visi, kam ji priklauso?
Prieš metus, suvokdami jog savivaldybėms tokios padidėjusios kompensacijos, gali būti nepakeliama našta, siūlėme, jog visa suma, skiriama šildymo kompensacijai ir viršijanti 2021 metų lygį būtų kompensuojama iš valstybės biudžeto. Tokiu atveju savivaldai netektų taupyti gyventojų sąskaita ir pusmečiu vėluoti su mokėjimais pritrūkus lėšų. Ši iniciatyva buvo atmesta valdančiųjų balsais.
Dabar gi bandoma sumažinti savivaldybių išlaidas skubos tvarka sugrąžinant turto vertinimą. Išlaidų tai nesumažins, užtat esu tikras, jog ženkliai padidins gyventojų nepasitenkinimą, savivaldybių administracijos darbuotojų krūvį ir abiejų pusių nusivylimą valdžia.
Realiai savivaldos išlaidas kompensacijoms galėtų sumažinti pora paprastų dalykų: pajamų ribų mažinimas, kad ne 70, o iki 40 procentų visuomenės priklausytų kompensacijos ir kompensacijų kaštų perkėlimas iš savivaldybių į valstybės biudžetą. Ir tik tada galima būtų grąžinti turto vertinimą, kuris iš principo, teikiant socialinę paramą, yra reikalingas. O dabar gaunasi, kad gavėjų ratas išplėstas neribotai, visų reikalingų savivaldybėms lėšų neskiriama ir dar bandoma sugrąžinti administracinius standartus, kurie tiko kai paramos prašytojų buvo 3-4 kartus mažiau.
Pabaigai leiskite pasakyti, jog skubotas turto vertinimas, pats savaime netaps didesnio socialinio teisingumo garantu jau vien todėl, kad itin dideles pajamas, tačiau mažai turto turintys asmenys kompensaciją ir toliau gaus, o štai uždirbantiems minimumą, tačiau paveldėjusiems senelių sodybą ar turintiems didesnį sodą, daugiau negu leidžiama gyvulių, ji jau nebepriklausys. Ministrė teigia, kad savivaldybės galės pačios spręsti ir, jeigu bus poreikis, galės kompensuoti turintiems ir daugiau turto. Bet kai lėšų savivaldybėje nėra, net ir geriausios savivaldybių darbuotojų intencijos, nepadės. Bus griežtai laikomasi šiuo metu priimamo įstatymo.
Dėl 10 procentų visus priversime iš naujo teikti prašymus, rinkti popierius ir varstyti valdininkų kabinetų duris. Visi, kurie perėję šią procedūra patvirtins, jog tai nėra maloniausias laiko leidimo būdas. Tikrai gali būti, jog dalis gyventojų, kuriems ta kompensacija yra būtina, tiesiog nenueis kelio, kad ją gautų. Ir taip bus iš tiesų sutaupyta! Skurdžiai gyvenančių, pažeidžiamų, galbūt mažiau ekonomiškai išprususių gyventojų sąskaita, kurių gyvenimui palengvinti ir buvo įtvirtintos šios lengvatos.
Paradoksaliausia tai, jog atėjus kitų metų balandžiui turto nevertinimo nuostata išnyks savaime, kaip ir numatoma įstatymuose. Vadinasi užsukam šitą administracinį košmarą, priverčiam žmones iš naujo teikti ir rinkti popierius, o administracijų darbuotojus juos vėl sisteminti ir nagrinėti vien dėl to, jog valstybė, o gal sakykime tiesiai – valdantieji - , nesugeba laikytis savo žodžio ir nekaitalioti numatytos tvarkos dar pusę metų!
Aš tikrai neprieštarauju turto vertinimo poreikiui ir idėjai, man tik, švelniai tariant, nesuprantama šita skuba, chaoso įnešimas ir žmonių siutinimas, kai šildymo sezonas ant nosies, niekas nežino kokios bus energetinių išteklių kainos, o problema išsispręs savaime kitų metų balandį!
Labai kviesčiau Seimo kolegas ieškoti tikrų, sisteminių sprendimų, kurių dalį pristačiau ir čia, ir kurie iš tiesų leistų savivaldybėms geriau užtikrinti socialinį teisingumą, labiau pasirūpinti pažeidžiamais gyventojais.
