Automobilio ar kitos transporto priemonės ridos klastojimas, t.y. ridos atsukimas taip automobilį „pajauninant“, Lietuvoje iki šiol buvo itin paplitęs reiškinys, kadangi didžioji Lietuvos transporto priemonių rinkos dalis yra naudotos transporto priemonės, įvežtos iš Vakarų Europos ir JAV, o šiuo verslu užsiima tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.
Dauguma Lietuvos gyventojų yra įsitikinę, kad didžioji dalis Lietuvoje parduodamų transporto priemonių yra su atsukta rida. Tokia nuomonė yra pagrįsta, kadangi internetinių skelbimų portalai „mirga“ nuo siūlančių savo paslaugas ridos atsukinėtojų.
Akivaizdu, kad problemos mastas didžiulis, tačiau šios veikos kriminalizavimas BK kelia daug klausimų.
Apie tai, kad automobilio rida atsukta, dažnai galima spręsti jau vien iš parduodamo automobilio skelbimo teksto. Beveik nerealu, kad dyzelinis, 7 metų ir senesnis automobilis būtų nuvažiavęs iki 100 000 km.
Ar ridos atsukimas toks pavojingas, kad turėtų būtų laikomas nusikaltimu?
Akivaizdu, kad problemos mastas didžiulis, tačiau šios veikos kriminalizavimas BK kelia daug klausimų. Pirmiausia, kyla abejonių, ar šios veikos pavojingumas yra toks, kad laikyti ją nusikaltimu ir ar nepakaktų kitų teisės šakų normų, siekiant kovoti su šiuo masiniu reiškiniu, kaip pvz.: administracinės atsakomybės.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės ar kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės ir kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra laikomasi baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės principo, pažymint, kad kiekvienu atveju yra labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis.
Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse yra numatyta atsakomybė už tachografo rodmenų ir registracijos lapų klastojimą. Būtų logiška tokią pačią atsakomybę numatyti ir už odometro duomenų klastojimą, kadangi šių veikų pavojingumas yra labai panašus.
Be to, BK jau yra kriminalizuotos veikos, kaip antai sukčiavimas ir dokumentų klastojimas, kurios galėtų būti taikomos tais atvejais, kai ridos duomenų klastojimo pavojingumas pasiektų baudžiamosios atsakomybės ribas.
Reikėtų pažymėti, kad šiam BK pakeitimui nepritarė tiek teisės teoretikai, tiek ir praktikai, tame tarpe Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Generalinė prokuratūra, Teisingumo ministerija, Lietuvos teisės institutas ir kiti. Tokia veika nėra kriminalizuota ir kitose Europos Sąjungos valstybėse.
Kaip nustatyti tikrąjį kaltininką?
Dar daugiau pagrįstų abejonių kyla dėl galimybės ikiteisminio tyrimo metu nustatyti tikrąjį kaltininką, t.y. asmenį (fizinį ar juridinį), kuris atsuko ridą.
Net ir nustačius, jog odometro duomenys yra suklastoti, kils klausimas, kaip įrodyti, kad juos suklastojo būtent automobilio pardavėjas? Atsiranda galimybė teisėsaugos institucijoms nepagrįstai baudžiamojon atsakomybėn patraukti platų fizinių ir juridinių asmenų ratą. Net jeigu ir pavyktų teisme įrodyti savo nekaltumą, faktas apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn tokį asmenį lydėtų visą gyvenimą.
Problemos mastas yra tikrai didžiulis ir su ja reikia kovoti, tačiau labai abejotina, ar priimtas BK pakeitimas tam yra tinkama ir adekvati priemonė.
Linas Kuprusevičius yra advokatų kontoros COBALT vyresnysis teisininkas, advokatas
