Kad teisės aktai dažnai rengiami chaotiškai, neįvertinus visų „už“ ir „prieš“, galima buvo konstatuoti ir be audito, tačiau kelios eilutės iš šio dokumento verčia susimąstyti.
Remiantis Valstybės kontrolės išvadomis, teisinio reguliavimo stebėsena, kuri turėtų būti pagrindas keisti ir tobulinti teisės aktus, Lietuvoje iš esmės neatliekama. Tai neleidžia kryptingai ir nuosekliai tobulinti esamo teisinio reguliavimo ir tinkamai reaguoti į pokyčius, kurie vyksta įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Lietuvoje galioja daugiau nei 84 tūkstančiai teisės aktų, o per trejus metus (2014–2016 metais) valstybės institucijos atliko tik 47-iuose teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo stebėseną (0,06 proc.). Iš jų 64 proc. atvejų buvo atliktas vieno ar kelių įstatymo straipsnių vertinimas.
Galima būtų galvoti, kad didžioji dalis teisės aktų pakeitimų yra techniniai ir dėl jų verslui ar piliečiams neturėtų skaudėti galvos. Tačiau pateikiama statistika atskleidžia, kad tarp daugiau nei 30 kartų keistų ir tobulintų projektų yra ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (72 kartai), Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (53 kartai), Viešųjų pirkimų įstatymas (37 kartai), Statybos įstatymas (38 kartai), Teritorijų planavimo įstatymas (34 kartai). Tarp keitimų rekordininkų dar aptiksime Valstybės tarnybos įstatymą (108 kartai) ir Alkoholio kontrolės įstatymą (56 kartai).
Dalis pataisų būtinos besikeičiant europiniams reglamentavimui, taisant paliktas spragas ir pan., bet ar tikrai yra poreikis PVM įstatymą taisyti 3 kartus per metus?
Maža to – 2000 valdininkų armija, kuriems pavesta dalyvauti rengiant teisės aktų projektus, dažnai net neturi tam reikiamų gebėjimų, ypač kalbant apie numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą. Nors dažniausiai aiškinamuosiuose raštuose galima aptikti frazes, kad teisės aktas neigiamo poveikio verslo sąlygoms ar kriminogeninei situacijai neturės, tačiau, kaip aiškėja iš Valstybės kontrolės audito, šios frazės dažniausiai gimsta realiai neįsigilinus į visą situaciją.
Seimas nebuvo šio audito subjektas, tačiau iš ataskaitos matyti, kad problemų yra ir ten.
Ypatingai didelis svarstomų projektų skaičius bei dažnai taikoma skubos ir ypatingos skubos tvarka nulemia ir klaidas. Pagal skubos ir ypatingos skubos būdu priimamus teisės aktus mes pirmaujame tarp regiono valstybių, bet taip priimami įstatymo projektai dažniausia išvengia platesnės diskusijos su visuomene.
Jei Valstybės kontrolė būtų pasigilinusi į parlamentines procedūras, būtų atskleista ir daugiau problemų, pvz., kad Seimo statuto nuostatos nedraudžia, vienam Seimo nariui registruojant pataisos projektą, iš esmės pakeisti jį priėmimo stadijoje ir taip nubraukti pusmečio ar metų įvairių institucijų darbus bei derinimus su visuomene. Pavyzdžiui, šių metų kovo 22 dieną Seime planuota priimti Šilumos ūkio įstatymo pataisas, o kovo 20 dieną buvo įregistruotas vieno Seimo nario pasiūlymas. Net nesigilinant į pasiūlymo turinį, kuris gali būti ir labai pozityvus, kyla klausimų, ar įmanoma atsiklausti visuomenės nuomonės dėl tokio pasiūlymo per 2 dienas ir ar dėl šio pasiūlymo bus pateikta visavertė Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada?
Galiausiai audito ataskaitoje tik užsiminta, kad nesutvarkytas teisėkūros procesas reikalauja perteklinių žmogiškųjų išteklių ir sukelia papildomų teisinių ginčų. Kaip pavyzdys pateikiama Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, kur neaiškus ir dažnai besikeičiantis reguliavimas lemia didelį skaičių paklausimų, o galiausia virsta ieškiniais teismams. Tačiau Valstybės kontrolė nežengė svarbiausio žingsnio ir nepasakė net apytikslių skaičių, kiek šie teisėkūros procesai kainuoja visuomenei, įskaitant verslą. Taip pat liko neatsakytas esminis klausimas, kuris yra aktualus kiekvienam mūsų valstybės gyventojui – ar toks viešųjų lėšų naudojimas teisėkūros procesams nėra pernelyg didelė prabanga? Ir kodėl, gyvendami santykinai neturtingoje valstybėje, turime taip brangiai mokėti visi?
Peržiūrėjus pateiktą rekomendacijų įgyvendinimo planą, neapleidžia mintys, kad ši atskaita bus pagrindas sukurti krūvą metodikų ir gairių, tačiau nepakeis paties teisėkūros proceso iš esmės. Mes ir šiandien turime Teisėkūros pagrindų įstatymą, tačiau, kaip rodo ši Valstybės kontrolės ataskaita, jo paprasčiausiai nesilaikoma, o asmeninės atsakomybės institutas viešame sektoriuje Lietuvoje neegzistuoja.
Linas Sesickas yra Investuotojų teisių gynimo asociacijos valdybos pirmininkas, advokatų kontoros GLIMSTEDT vadovaujantysis partneris.
