Mokytojų komforto zona yra pakankamai plati, emigracijos mastas, palyginti su kitomis profesijomis, mažiausias. Mokytojo šiandien tikrai niekas neatleis iš darbo, nes jų ir taip jau trūksta. Tai dėl ko surengtas streikas?
Mano nuomone, tai yra vienos profesinės sąjungos, esančios opozicijoje su dabartine valdžia, priešrinkiminė akcija.
Galima sakyti, mokytojų nuomonės pasidalinusios į tris grupes. Vieni džiaugiasi, kad įvedus etatinį pagaliau viskas stojo į savo vietas, aišku, kiek turi būti mokyklose, susidėliojo kontaktinės ir nekontaktinės valandos, ir kaip, kiek už jas sumokama. Kiti nepatenkinti, kad dabar mokykloje jiems tenka praleisti daugiau laiko su mokiniais.
Etatinio sistema, galima taip sakyti, „paprašė“, kad mokytojas mokyklose su vaikais būtų ilgesnį laiką. Anksčiau sąžiningai ir daug dirbantis mokytojas mokykloje dirbdavo viršvalandžius, ir niekas jam už tai nesumokėdavo. O kitas, atidirbęs tiktai tas kontaktines valandas, važiuodavo namo ruoštis. Kiek jis ruošdavosi ir kaip, – nežino niekas.
Kartais girdžiu tėvus, kurie dažniausiai yra mokyklos aidas, persiėmusius nerimu: kokia nesąmonė, privertė mokytojus papildomai dirbti... Tada klausiu: „Ar jums gerai, ar blogai, kad dabar su vaikais mokytojas bus ilgiau mokykloje, padės jam mokytis?“
Sistema juda link to, kad mokykloje mokiniui būtų suteikta reikalinga pagalba, ir valstybė už tai moka.
Trečia grupė – tai mažų mokyklų mokytojai, kurie pagrįstai nerimauja, nes sudaryti krūvį tokiose mokyklose iš tiesų problematiška. Gal savivaldybių administracijoms reikėtų pagalvoti, ar išvis verta išlaikyti mažas mokyklas.
Nepatenkinti mokytojai sakosi nusiteikę prieš netvarką, atsiradusią kartu su etatiniu. Stebėjau, kaip buvo ruošiamasi etatinio įvedimui, ir galiu pasakyti, kad netvarkos nėra tiek daug, kiek apie tai kalbama.
Vienintelė rimta problema, kad kai kuriose savivaldybėse mokyklų vadovai buvo palikti vieni su galvos skausmu, kaip teisingai išdalinti valandas, ir per kelis mėnesius neatsirado jokios savivaldybės pagalbos.
Bendravimas ir tarpusavio santykiai yra raktiniai šios ir gal bet kurios reformos žodžiai. Neabejoju, kad mokyklos, kuriose vadovai rimtai su kolektyvu aptarinėjo, aiškinosi, tos mokyklos tikrai nestreikuoja. Ir ne dėlto, kad labiau atsidavusios darbui ar labiau myli vaikus, o dėl to, kad vadovas rodė pagarbą mokykloje dirbantiems.
O jeigu kontaktas tarp vadovo ir kolektyvo prarastas, tada kyla ir problemos.
Kitas dalykas – mokytojai streikuoja, o ką daryti tėvams? Kur padėti vaikus?
Kitas dalykas – mokytojai streikuoja, o ką daryti tėvams? Kur padėti vaikus?
Žinoma, jeigu būtume tokių pilietinių tradicijų visuomenė kaip Italija, šis klausimas būtų lengvai išsprendžiamas, – darbdaviai motinai ar tėvui sudarytų sąlygas dirbti iš namų, tol, kol vyksta streikas. Tačiau vaikui juk reikia ne tik priežiūros, jis į mokyklą eina ne tiesiog laiko praleisti, o mokytis.
Jeigu dvi savaites mokykla streikuoja, o mokslo metus baigia tokiu pačiu metu su tomis, kurios nestreikavo, pamokų nepadaugėjo, ką tai reiškia? Vadinasi, į tą patį laiką „sukišo“ daugiau dalykų, prifarširavo daugiau informacijos. Šioje situacijoje laimi tik tie vaikai, kurie yra labai imlūs akademiniams pasiekimams. Kiti vaikai, kuriems reikia daugiau laiko išmokti, yra tiesiog apiplėšiami. Kuo trumpesnis laikas ir kuo daugiau informacijos, tuo daugeliui vaikų sunkiau išmokti.
Kai ilginami mokslo metai, o programos lieka tos pačios, – vaikams tai labai gerai. Deja, ne tik šioje situacijoje, bet ir apskritai per retai girdžiu, kad išties rūpėtų vaikas.
Dažnai būdamas mokyklose ir bendraudamas su pedagogais matau, kad nerimo įvedant naują apmokėjimo tvarką buvo, ypač mažose mokyklose, bet tai tikrai ne tos priežastys, dėl kurių reikėtų streikuoti. Problema yra ta, kad mokinių vis mažėja, ir mes norime mažiau dirbti, bet daugiau gauti – turėti prabangią sistemą nieko nekeisdami.
Linas Slušnys yra vaikų psichiatras.
