Čia ir sustokime. 50 metų amžius yra toli gražu ne pensinis amžius. O jei į pensiją ir išeisime būdami 65-67 metų, gali būti, kad pragyvensime dar kokius 15-20 metų. Ir greičiausiai su visai ne tokiomis finansinėmis galimybėmis, kurios leistų mums leisti laiką nuolatinių atostogų režimu prie jūros.
Lengvai užmiršome nesenus laikus ir diskusijas apie tai, kad vyresnio amžiaus žmonių darbo rinkoje yra tiek daug, kad jiems reikia būtinai išeiti į pensiją „ir darbo vietą užleisti jauniems, kuriems to labiausiai reikia“. Viskas pasikeitė taip, kad šiuo metu viešame diskurse svarstoma, kad pensinis amžius bus ilginamas, o jį pasiekę žmonės skatinami kuo ilgiau likti darbo rinkoje, nes gimstamumas bei emigracija iš esmės keičia balansą: tie, kurie planuoja ilsėtis ir gauti užgyventą pensiją, privalės dirbti ilgiau nei, galbūt, tikisi šiandien. O ir eilute prie darbo vietų stovinčio jaunimo neturime, kai pagal nusistovėjusią tvarką jis ir turėtų mums uždirbti pensijas.
Šalyje, išgyvenusioje ilgos trukmės deficitus, ekonominę blokadą, ne vieną valiutos pasikeitimą žmonės yra atidūs ir jautrūs, kai liečiamas jų finansinės gerovės klausimas. Sunku nepastebėti vykstančio sujudimo, baimės ir nepasitikėjimo savo ir savo artimųjų ateitimi, kurią atneš nauji mokesčių ir pensijų Seimo užmojai. Žmonių pyktis – reakcija, kuri visada turės padarinius. Arba pasipriešinimą, arba atsitraukimą, kas šiuo atveju reikštų pasirinkimą kurti savo ateitį emigracijoje, kur aplinka ir sąlygos atrodo kur kas geriau prognozuojamos ir stabilios.
Mes turime teisę pykti ir rodyti tai, kas mums nepatinka, turime teisę išsakyti tai, ką galvojame. Emigracija jau kadais įgavusi naują apibūdinimą – balsavimas kojomis. Bet mes turime teisę į geresnį bei saugesnį gyvenimą savo valstybėje.
Kas vyksta šiandien? Psichologinio visuomenės klimato balansas ir taip jautrus. Veikdama greitai, vienašališkai priimdama greitus sprendimus ir ignoruodama būtinybę matyti pilietį ne paklusnumu, aklu ir kurčiu savo sprendimų vykdytoju, o savo darbdaviu ir partneriu, valdžia žaidžia žmonių ateitimi, jų planais ir tarpusavio pasitikėjimu, kurio trapumu šiandien abejoti neverta. Reformos labai stipriai užkabina žmogaus saugumo jausmą ir lenda į jo emocinį lauką. Taip atsitikus piliečių sprendimai gali labai neigiamai atsiliepti valstybei, kaip demokratijos vienetui, kurios paskirtis - saugoti ir ginti savo žmonių interesus.
Finansinės gerovės, kuri apima mokesčius, kokybiškas ir prieinamas viešąsias paslaugas, tinkamą apsirūpinimą pensijoje, vienašališkas ir skubrus keitimas panašus į juodą debesį, kuriame susitvenkusio lietaus žmogus išvengti negali ir tai tik didina nereikalingumo, bejėgiškumo jausmą.
Reformoms, kardinaliems žingsniams ir viskam, kas turi įtakos piliečių gyvenimui ir jo pokyčiams, visada reikia laiko. Laiko ne susitaikymui su procesu, o sklandžiam pokyčių užtikrinimui, jų supratimui ir įsitraukimui bei palaikymui. To neįvyks be aiškaus ir tikslaus, politikų ir ekspertų, tiek teigiamų, tiek neigiamų argumentų išdėstymo kas vyksta ir vyks, kam to reikia, kokias pasekmes pokyčiai mums atneš ir kaip padaryti taip, kad niekas nesijaustų užmirštas ar ignoruojamas.
Yra valstybių, kurios reformoms ruošiasi ne vienerius metus. Tuo tarpu Lietuvoje reformos dažniausiai turi aiškų ir konkretų politinį atspalvį ir todėl nėra siejamos su ilgalaikiais, išdiskutuotais ir pagrįstais visos valstybės ir kiekvieno jos piliečio tikslais. Paprasta – retas politikas mąsto labai plačiai ir tuo labiau, ar yra linkę rinktis sprendimus, kurie svarbūs ir naudingi platesniam ratui, neapsiribojant grupele esamų ar potencialių rinkėjų?
Ar valdantieji šiandien vertina, kokią įtaką pensijų reforma turės emigracijos skaičiams? Kiek tokie kardinalūs, neapgalvoti pokyčiai kirs per gimstamumo rodiklius? Esame išgyvenę ne vieną reformą, kuri atnešė nulinį rezultatą, tad baigtis aiški – politikų emocinis proveržis kirs per žmonių piniginę ir tik stiprins jausmą, kad jie ir vėl nežino, ką daro.
Taip, šiandien valstybėje gyvename geriau – auga ekonomika, gerėja žmogaus gyvenimo sąlygos – visa tai – puiki terpė valdžios atstovų eksperimentams. Tačiau prieš pradėdami žaidimą, atsakykite , kaip apsaugoti valstybę nuo vis didėjančio žmonių abejingumo ir aiškiai jiems pasakykite, kad kokteilius paplūdimyje geriau pamirštų. Nes tokio tikslo nėra ir nebus.
Linas Slušnys yra VšĮ „Lions quest Lietuva“ direktorius.
