Egzistuoja ir chrestomatinėmis tapusios sąmokslo teorijos: nuo pirmųjų krikščionių, kaip sektos, kuri kėlė grėsmę Antikos pabaigos visuomenei, jos stabilumui ir moralei, pasaulį bandantys užvaldyti ir įvesti savo tvarką masonai, jėzuitai, žydai – skirtingomis epochomis tapdami didžiosiomis sąmokslo teorijų inkarnacijomis.
Sąrašą būtų galima tęsti dar ilgai su daugiau ar mažiau išplėtotais naratyvais ir baigti šiandienos „kūriniais“ apie Briuselio diktatą, homoseksualų bandymą įsitvirtinti svarbiausiose viešojo ir politinio gyvenimo sferose ir perkeisti, t. y., paniekinti ir sutrypti tikrąsias vertybes bei moralę ir t. t.
Kad egzistuoja sąmokslo teorijos – natūralu, o kad jomis vis dar gana plačiai tikima – paradoksalu. Sąmokslo teorijos yra patogus įrankis manipuliuoti visuomene, paaiškinti jos nesėkmes, rasti kaltus. Kita vertus, nuosekliau išstudijavus bent vieną sąmokslo teoriją, kitos nebedarytų nei įspūdžio, nei įtakos.
Sąmokslo teorijų esmė – įbauginti ir laikyti nežinioje, arba įbauginti ir kontroliuoti nuolat maskuojantis tariamo priešo grėsme.
Kuriant sąmokslo teorijas naudojamas elementarus, bet psichologiškai labai paveikus mechanizmas, jomis įtikėjusius atpalaiduojantis nuo atsakomybės, sprendimų paieškos, aktyvios refleksijos ir veiklos. Įtikėjau, kad yra blogai, gal net žinau „kaltininkus“, tačiau jie organizuoti ir įtakingi, todėl aš nieko negaliu padaryti – tam reikalingas gelbėtojas, kuris, žinoma, atsiranda. Čia ir yra visa sąmokslo teorijų esmė – įbauginti ir laikyti nežinioje, arba įbauginti ir kontroliuoti nuolat maskuojantis tariamo priešo grėsme.
Lietuvoje nei sąmokslo teorijos, nei diskusijos apie jas nėra naujiena, tačiau labai svarbus ir kitas klausimas – kiek sąmokslo teorijos kuriamos ir platinamos sąmoningai, o kiek tai yra atsitiktinumas. Pirmu atveju tai bylotų apie labai aiškius ketinimus mūsų visuomenę tvarkyti socialinės inžinerijos metodu, antru – apie mūsų visuomenės nebrandumą ir nekritiškumą.
Būtų pernelyg naivu įrodinėti klasikinių visuomenės elementų darną: visi piliečiai yra lygūs, moralūs ir atsakingi, į svarbias ir atsakingas pozicijas renkami tik atsakingi, moraliai ir intelektualiai jautrūs, viešuoju gėriu besirūpinantys individai. Ši vadovėlinė tiesa seniai nėra realybė, ypač Lietuvos visuomenėje. Taip samprotauti verčia nesenas ir, deja, nekonstruktyviai dar vienas Prezidentūros ir Seimo susidūrimas.
Anot žiniasklaidos šaltinių, Prezidentė, susitikusi su Seimo valdyba, pareiškė turinti informacijos, jog diskusijose dėl Generalinio prokuroro skyrimo trys Seimo nariai buvo susitikę su asmenimis, siejamais su kriminaliniu pasauliu. Įvardintieji Seimo nariai neigia ką nors panašaus darę.
Kažkur jau girdėta: Prezidentūra sako viena, Seimas (arba vienoje ar kitoje situacijoje minimi jo nariai) – kita. Nuomonių skirtumas ir jų konkurencija yra natūralus ir sveikintinas dalykas, tačiau tam reikalingi ir stilius, ir kultūra. O mūsų politinė kultūra – jau atskira tema.
Esant tokiai politinių jėgų konsteliacijai situacija nei nauja, nei stebinanti, nei, matyt, iš principo besikeisianti. Bet esmė čia kitoje vietoje – būtent sąmokslo teorijų elementoriuje. Nepavykus paskirti – ir ne vienu bandymu – generalinio prokuroro, Prezidentūra, matyt, turi rasti rimtus paaiškinimus.
Deja, šiuo atveju geriausias pasirodė jau minėtas elementorius. Juk Seimo narių yra 141 (žinoma, ne visi posėdžiuose dalyvauja ir pan.), tad minimi trys „susitikinėtojai“ turėtų rimtai pasistengti įtikinti likusius kolegas vienu ar kitu sprendimu. Dar svarbiau tai, jog šioje situacijoje minimi ir raktiniai sąmokslo teorijų žodžiai, turintys stiprų prasminį (paveikos) lauką: pažyma ar informacija, valstybės tarnybos, kriminalinis pasaulis.
Taip situacija susikomponuoja tobulai: kriminalinis pasaulis nuolat nori daryti įtaką valstybės gyvenimui, bet valstybės saugumu besirūpinančios institucijos dažniausiai bent vienu žingsniu yra priekyje ir puolimą atlaiko, arba bent jau pateikia tinkamą raportą. Tik kol kas, regis, akivaizdžių ir pagrįstų įrodymų nėra, galbūt jie bus, o jei ne, tai taip pat nebūtų pirmas kartas.
Šiuo atveju svarbesnis kitas dalykas – ar svarbiausios valstybės institucijos ir galios tarnybos sąmokslo teorijų struktūra remiasi per neapsižiūrėjimą, ar tai daro sąmoningai.
Žinia jau pagarsinta, o kas nori svarių įrodymų, jiems neatsiradus turės gydytis dar viena ydinga panacėja, nugalinčia net ir akivaizdžius melus bei šmeižtus. Pakaks pasakyti magiškus žodžius: „galimai“, „tariamai“, „mano (jų) nuomone“ ir pan. ir operatyvinė informacija bus nuleista iki asmeninės nuomonės išreiškimo, subjektyvaus pastebėjimo ir taip toliau.
Be abejo, tai tik vienas nedidelis epizodas, o jų, viešai aptartų ir neaptartų, žinoma, yra daugiau, tad nuolat tenka laikyti išbandymo sąmokslo teorijomis egzaminą.
Šiuo atveju svarbesnis kitas dalykas – ar svarbiausios valstybės institucijos ir galios tarnybos sąmokslo teorijų struktūra remiasi per neapsižiūrėjimą, ar tai daro sąmoningai. Nesinorėtų tikėti, jog esama sąmoningo, sistemingo ir piktavališko veikimo, tačiau pasitaiko ir dviprasmiškų situacijų (sklindančių iš valdžios ir galios tribūnų), aranžuotų pagal sąmokslo teorijų abėcėlę, regis, pernelyg dažnai. O tai akivaizdžiai byloja pirmų pirmiausia apie atsakingumo ir supratimo stoką. Juk šalia manipuliacijų mechanizmų ir sąmokslo teorijų egzistuoja tokios pat ilgaamžės vertybės kaip atsakomybė, pasitikėjimas, jautrumas.
Sąmokslo teorijų scenarijais galima pasiekti trumpalaikes pergales ar kuriam laikui užkonservuoti nepalankias situacijas ir sprendimus (ar net juos visai numarinti), bet ilagalaikėje perspektyvoje tai neduoda jokios naudos.
Tad ar nebūtų pats laikas rodyti daugiau atsakomybės formuojant viešąją erdvę ir iš galimo arsenalo renkantis ne efektyviausią ir trumpalaikiškiausią rezultatą duodančias priemones? Kaip ten bebūtų, į mūsų politikus nuolat atkreiptos kameros ir fotoobjektyvai, o juos galima naudoti ne tik savo žinomumui didinti, bet ir rodyti intelektualiai, moraliai sektinus pavyzdžius.
Linas Venclauskas yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentas
