Taip pat galima išvardyti daugelį įžymių asmenybių – diplomatų, teisininkų, ekonomistų, gydytojų, kunigų ir kt., kurie ryžtingai ir sąžiningai kūrė Lietuvos valstybę – formavo valdymo struktūras, vykdė žemės, finansų ir kt. reformas, vystė žemės ūkį ir pramonę, ugdė švietimą ir mokslą.
Tiesiog neįtikėtina, kad per tokį trumpą – nepilnai 20 metų laikotarpį tarpukario laisvoje Lietuvoje buvo tiek daug nuveikta: pirmiausia, plačiu mastu buvo statomos naujos mokyklos, ligoninės, modernūs gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai (ypač Kauno mieste), įkurtas universitetas, išugdyta šalies inteligentija, tautinė visuomenė ir kt.
Visų šių paminėtų ir nepaminėtų darbų apimtyje ypač svarbią reikšmę turėjo Nepriklausomos Lietuvos žemės, didžiausio šalies turto, reforma, kurią 1922 m. pradėjo vykdyti kunigas prelatas Mykolas Krupavičius. Ši žemės reforma, kurios pagrindą sudarė socialinio teisingumo principai ir besikuriančios Lietuvos valstybės interesai, buvo viena pažangiausių to meto Europoje. Minėta reforma turėjo nepaprastai didelę valstybinę, istorinę, socialinę, ekonominę reikšmę. Po jos Lietuva, iš atsilikusio baudžiavinio krašto, tapo sparčiai besivystančia Europos valstybe.
Kartu su žemės reforma taip pat buvo sprendžiami ir miestų, miestelių bei kaimų planavimo ir užstatymo klausimai. Jau 1920 m. buvo parengtas Laikinasis miestų ir miestelių planingam statymui įsakymas, 1922 m. – Statybos taisyklės, o 1938 m. buvo išleistas Miestų žemės tvarkymo įstatymas. Šiuose planavimo dokumentuose jau Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje buvo sprendžiami tokie svarbūs miestų ir miestelių tvarkymo klausimai, kaip naujų kvartalų planavimas, gatvių tiesimas, viešųjų erdvių – aikščių, parkų, skverų kūrimas ir kt. Dabar su didžiausiu įdomumu ir malonumu mes vaikštome po tarpukario gyvenamuosius rajonus ir gėrimės jų planavimu, apželdinimu, architektūra.
Būtina pabrėžti, kad visus šiuos išvardintus ir kt. darbus, kuriant ir ugdant Lietuvos valstybę, vykdė ne formalūs valdininkai, biurokratai, bet valstybės veikėjai – valstybininkai, turintys valstybės kūrimo viziją, strategiją bei norus ir sugebėjimus ją įgyvendinti.
Labai pravartu kai kuriais aspektais palyginti tarpukario Lietuvos 20 metų laikotarpį, kuris buvo pradėtas kurti, galima sakyti, nuo nulio – pokarinė politinė ir ekonominė suirutė, sugriautas ūkis, miestai ir kt. bei dabartinį 27 metų atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, kuris prasidėjo anaiptol ne tuščioje erdvėje. Pastarojo laikotarpio pradžioje, kaip žinoma, nebuvo jokių sugriovimų, gyventojų skaičius šalyje sudarė apie 3,7 mln., buvo pakankamas demografinis ir intelektinis potencialas, o svarbiausia – buvo bendras nusiteikimas dirbti Lietuvos labui ir iškęsti atsiradusius laikinus sunkumus. Be to, žmonės pasitikėjo šio laikotarpio pradžioje buvusiomis valdžiomis, kurios atėjo iš Sąjūdžio aplinkos.
Vėliau situacija ėmė sparčiai keistis. Prasidėjo partijų politinė kova dėl vietų valdžioje, užmirštant šalies socialinius, ekonominius, demografinius, mokslo, švietimo ir kitus gyvybiškai svarbius valstybės reikalus. Esant tokiai nepatenkinamai šalies būklei, prasidėjo „gelbėtojų“ era, kuri tęsiasi ir iki šiol. Prisimename „pažangiečius“, „tvarkiečius“, „darbiečius“, „prisikėlėlius“ ir kt., o dabar – valdančius „valstiečius“. Suprantama, kad trumpam, dažniausiai vienos kadencijos laikotarpiui, yra sunku suburti reikiamą kompetentingą kompaniją, todėl į ją be didelės atrankos priimami norintys būti valdžioje.
Kaip parodė dabartinė „profesionalų“ valdžia, labai tinkami valdymui yra vadybinio tipo darbuotojai. Jie gali greitai ir bet kokioje srityje – švietimo, mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos ir kt., be didelių pagrindimų ir apmąstymų, suorganizuoti taip vadinamas reformas, kažką jungiant, keičiant, naikinant ir t. t. Svarbu, kad per kadencijos laikotarpį kas nors būtų nuveikta, nors ir nevykusiai.
Kaip jau minėta, vienas svarbiausių tarpukario Lietuvoje atliktų darbų – tai žemės reforma, todėl palyginimui tikslinga apžvelgti, kaip žemės tvarkymo ir naudojimo reikalai yra sprendžiami dabartinėje mūsų valstybėje.
Aptariant minėtus klausimus, būtina prisiminti Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą, kuris buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154. Šis planas yra pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis šalies teritorijos naudojimo, tvarkymo ir apsaugos ilgalaikę strategiją. Jame sprendžiami svarbiausi šalies teritorinės plėtros perspektyviniai uždaviniai – urbanistinės sistemos, kraštovaizdžio ir kultūros paveldo teritorijų, gamybos, rekreacijos, socialinės ir kultūrinės bei techninės infrastruktūros, šalies regionų vystymo ir kt. uždaviniai.
Bendrojo plano parengimą ir jo įgyvendinimą organizuoti bei koordinuoti buvo pavesta to meto Statybos ir urbanistikos ministerijai. Tam tikslui ministerija turėjo būti sustiprinta teritorijų planavimo ir urbanistikos specialistais, jos žinioje turėjo būti sutelktos visos su teritorijų planavimu susijusios žinybos bei sukauptas bendrojo plano įgyvendinimui skirtas finansavimas.
Toliau įvyko nesuvokiami dalykai – Statybos ir urbanistikos ministerija, užuot ją sustiprinus, buvo panaikinta, o jos dalis buvo prijungta prie Aplinkos apsaugos ministerijos, įsteigiant Aplinkos ministeriją. Joje beveik neliko teritorijų planavimo ir urbanistikos specialistų, o vyraujančią darbuotojų dalį sudarė ir dabar sudaro gamtosaugininkai bei aplinkosaugininkai. Tokia ministerija, suprantama, negali vykdyti jai pavestų šalies bendrojo plano įgyvendinimo įpareigojimų, todėl šiame strateginiame plane numatyti šalies darniosios plėtros, gyvenamųjų vietovių vystymo, regionų centrų bei darbo vietų juose kūrimo ir kt. uždaviniai liko neįgyvendinti.
Vėliau taip pat vyko nesuprantami dalykai. Nacionalinė žemės tarnyba, kurioje kaupiama visa informacija apie šalies teritorijos būklę, užuot buvusi autonomiška arba priklausiusi Aplinkos ministerijai, tapo Žemės ūkio ministerijos padaliniu. Taip šiai žinybai, kartu su įvairiomis žemėtvarkos tarnybomis, buvo sudarytos labai palankios sąlygos veikti UAB principu – bet kur skirstyti žemės sklypus, „parceliuoti“ paežeres ir kitas vertingas gamtines teritorijas ir pan. Taip pat atsirado precedento neturinti, bet kažkam labai pelninga, veikla – žemės restitucijos dingstimi buvo vykdomas „didysis žemės kilnojimas“ iš atkampių šalies rajonų į pajūrio zoną bei kitas paklausias rekreacines vietoves. Tokia tai yra mūsų atkurtos valstybės „žemės reforma“, kurios sumaišties šleifas tęsiasi iki šiol.
Dar vienas absurdas, susijęs su šalies bendruoju planu – tai jo įgyvendinimui skirtų ES lėšų perdavimas Vidaus reikalų ministerijos dispozicijai. Kaip žinoma, ši ministerija su teritorijų planavimu, urbanistika ir architektūra nieko bendro neturi, todėl pagal savo supratimą ir kompetenciją pradėjo šias lėšas naudoti besaikiam miestų ir miestelių viešųjų erdvių „gražinimui“ – spalvotų trinkelių „kilimų“ klojimui, betoninių vazų gatvėse statymui, kičinės aplinkos kūrimui ir pan. Tačiau iškilus klausimui apie šios veiklos nepriimtinumą, Vidaus reikalų ministerija, kaip eksperimentinį projektą, parengė Baltąją knygą ir vadybiniais metodais pradėjo šalį planuoti, skirstyti į regionus, formuoti aptarnavimo centrus ir pan., nors visa tai jau buvo pateikta Lietuvos bendrajame plane, apie kurį tikriausiai nė nežinojo.
Taigi, esant tokiai chaotiškai šalies valdymo sistemai, Lietuvos teritorijos bendrasis planas nėra įgyvendinamas, nors prielaidos jį realizuoti, kaip minėta, buvo pakankamos (3,7 mln. gyventojų, dar neprasidėjusi emigracija ir pan.). Nėra abejonės, jeigu šis valstybinės reikšmės strateginis dokumentas būtų nuosekliai įgyvendinamas – ugdomi regionai, vystomi aptarnavimo centrai, kuriamos darbo vietos ir kt., nebūtų masinio žmonių „bėgimo“ iš Lietuvos bei dabar susidariusios kritiškos demografinės, socialinės ir ekonominės situacijos šalyje.
Kelia šypseną girdint įvairius dabartinius deklaratyvius, viešųjų ryšių akcijų tipo pareiškimus – nacionalinius susitarimus dėl emigracijos mažinimo, emigrantų susigrąžinimo, butų jaunoms šeimoms statybos ir pan. Tai desperatiški, trumpalaikiai valdžios veiksmai, kai nėra tęstinos, nuoseklios šalies vystymo strategijos. Tokia padėtis, žinoma, nestebina, kadangi šalyje beveik nėra strategiškai mąstančių valstybininkų, o dažniausiai yra tik vienai kadencijai atėję vadybinio tipo veikėjai. Galima drąsiai teigti, kad į valdžią mažai ateina asmenų, norinčių ką nors valstybei duoti, bet labai daug yra norinčių iš jos gauti – privilegijas, gerą atlyginimą, automobilius, rentą, „prastumti“ sau palankius įstatymus ir pan.
Taigi, lyginant Lietuvos valstybės kūrėjų, buvusių 1918 m. ir tarpukaryje, atliktus darbus, jų autoritetą ir pasišventimą dirbti Lietuvos labui su dabartiniais valdžios atstovais ir jų veikla, surasime labai didelius skirtumus, kurie anaiptol nėra palankūs dabartinės valstybės valdžioms.
Reikia tikėtis, kad kitą nepriklausomos Lietuvos šimtmetį sulauksime laiko, kai mūsų valstybę valdys ne atsitiktiniai „gelbėtojai“, bet Lietuvai dirbti pasišventę, sąžiningi, kompetentingi, suvokiantys šalies nuoseklaus vystymo strategiją, turintys didelį profesinį ir moralinį autoritetą valstybininkai.
Liucijus Dringelis yra architektas.
