Apie tai, kas padaryta, jau beveik nekalbama. Visi, susiję su šios aikštės projektavimu, vertinimu, derinimu, tvirtinimu ir įgyvendinimu yra patenkinti, nes pasibaigė įvairios kritinės kalbos ir dabar vyrauja tyla bei ramybė. Jeigu ir yra kitų nuomonių, tai tylima, nes žinoma, kad vis tiek kitaip nebus.
Taigi, nors ir pradedama priprasti prie Lukiškių aikštės bendro vaizdo bei yra formuojama visuomenės teigiama nuomonė apie jos tvarkymą, tačiau, kaip kartais būna, kai šalia bendros nuomonės yra pareiškiama ir kita, atskira nuomonė. Tokią atskirą nuomonę, manau, tikslinga pareikšti ir šiuo klausimu – apie Lukiškių aikštės planavimą, tvarkymą, želdinimą ir kt.
Aikštės reikšmė ir jos planavimas
Lukiškių aikštės reikšmė ir jos paskirtis yra apibrėžiamos priimtuose valstybiniuose dokumentuose. Viename iš jų – 1999 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarime sakoma, kad Lukiškių aikštė yra pagrindinė, reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais, kurioje turi būti numatytos dvi pagrindinės funkcijos – valstybinė-reprezentacinė ir visuomeninė-rekreacinė.
Žiūrint formaliai, minėti reikalavimai yra beveik išpildyti. Aikštėje yra reprezentacinė dalis su numatytu memorialu, skirta valstybinių švenčių minėjimams bei kitiems visuomenės renginiams. Taip pat yra rekreacinė dalis, skirta gyventojų poilsiui ir bendravimui. Tačiau iškyla klausimas dėl šių zonų urbanistinio planavimo, tvarkymo bei naudojimo tinkamumo, priimtinumo.
Pirmiausia dėl reprezentacinės aikštės dalies, kuri užima apie trečdalį jos ploto. Šis plotas, matyt, be didelių kūrybinių paieškų, yra ištisai išklotas granito plokštėmis ir sudaro didelę grįstą plynę, kurią šiek tiek užpildo pramoginis fontanas (kai jis veikia). Apskritai, čia lankytojui nėra kas veikti, išskyrus trumpalaikį pasėdėjimą ant suoliukų prie granito plokščių grindinio.
Šioje aikštės dalyje, kaip būtinas komponentas, yra numatytas visos aikštės svarbiausias architektūrinis, meninis ir prasminis akcentas – nepriklausomos Lietuvos kūrimo memorialas, kurio dar nėra. Čia yra likusi tik anksčiau atkakliai siūlyto raitelio paminklo dalis, kuri yra pavadinta „šimtmečio ratas“. Tiek šis raitelis, tiek ir kiti buvę tariamo konkurso keliu atrinkti paminklų projektai, parodė abejotiną organizatorių ir vertintojų nuovoką bei supratimą apie aikštės ir paminklų mastelį, jų tarpusavio santykį, simbolių naudojimą ir kt.
Tikslinga atskirai aptarti „šimtmečio rato“ architektūrinį sutvarkymą. Į šio rato centrą yra įleistos kapsulės su žemėmis iš 100 reikšmingų šalies vietų bei 11 relikvijų. Pagal tai, minėtas ratas turėtų būti tiek prasminiu-simboliniu, tiek ir architektūriniu-kompoziciniu požiūriais, pagrindinis ir svarbiausias aikštės bei memorialo komponentas. Tačiau pagal savo urbanistinį bei architektūrinį sprendimą, jis nėra tapęs nei kompoziciniu, nei prasminiu aikštės akcentu. Be to, architektūrinis sutvarkymas – pilkų granito trinkelių grindinio žiedas su tamsių trinkelių bei skaldos apvadais – primena daugiau kelių sankryžos transporto salelę, negu valstybinės reikšmės aikštės memorialą.
Pastaruoju metu prie „šimtmečio rato“ atsirado papildymas – informacinė granito plokštė, kurioje yra viskas suplakta – minėtų žemių ir relikvijų aprašai, autorių sąrašas ir kt. Ši plati informacija, smulkiai iškalta plokštėje, paguldytoje žemai ant grindinio, yra beveik neįskaitoma ir todėl beprasmė.
Reikia manyti, kad taip primityviai sutvarkyta aikštės memorialinio paminklo aplinka nėra nei reprezentacinė, nei tinkama svečių delegacijoms pagerbti Lietuvos valstybę vieta.
Kalbant apie Lukiškių aikštės, kaip svarbiausios valstybinės reikšmės aikštės formavimą, tenka apgailestauti, kad jos įprasminimui, urbanistinio planavimo savitumo sukūrimui, yra nepakankamai įvertinta ir panaudota pati reikšmingiausia istorinė aikštės vieta – 1863 m. sukilimo dalyvių egzekucijos vieta. Dabar ji yra apleista ir visiškai netvarkoma, be jokių užrašų ir paaiškinimų. Siauras, tamsių granito trinkelių takas, vedantis iš „šimtmečio rato“ į sukilimo dalyvių žudynių vietą, yra menkas, beveik nenaudojamas, nereikšmingas.
Pilkų granito trinkelių grindinio žiedas su tamsių trinkelių bei skaldos apvadais – primena daugiau kelių sankryžos transporto salelę, negu valstybinės reikšmės aikštės memorialą.
Kita, didžioji aikštės dalis, kaip minėta, yra skiriama rekreacijai, gyventojų poilsiui, bendravimui ir pan. Tam tikslui yra reikalingos ir atitinkamos aikštės socialinės erdvės – jaukios bendravimo vietos, vaikų bėgiojimo ir žaidimų vejos, poilsio ant žolės aikštelės ir kt. Tačiau viso to aikštėje beveik nėra. Ji skersai ir įstrižai suraižyta plačiais, laužytos formos, agresyviais aplinkos atžvilgiu takais, kurie dalina šią aikštės dalį smailais, ištęstos formos, nepriimtinais naudoti plotais. Taip pat pasakytina, kad takų sistema, užuot sulaikyti lankytoją aikštėje, įrengiant čia trumpalaikio atokvėpio vietas, yra skirta tik tranzitui per aikštę. Be to, ši takų sistema yra nefunkcionali, nes aikštėje nėra vidinių jungiančių takų, kurie leistų lankytojams čia judėti įvairiomis kryptimis. Vienintelės poilsio ir bendravimo vietos aikštėje yra išdėstytos perimetriniuose takuose, tačiau jų nepakanka.
Labai svarbus minėtų aikštės dalių (reprezentacinės ir rekreacinės) funkcinis ir kompozicinis sujungimas. Šis sujungimas turėtų formuoti visą aikštę, kaip vientisą erdvę, su aikštės dominante – memorialiniu paminklu. Tačiau nei tinkamo funkcinio, nei juo labiau kompozicinio ryšio nėra. Pagrindinis aikštės įstrižas tranzitinis takas, kaip svarbiausia jos kompozicinė ašis, kuri turėjo jungti memorialą su visa aikšte, yra nutiesta memorialo atžvilgiu atsitiktinėje vietoje, be jokio architektūrinio-kompozicinio ryšio su šiuo svarbiausiu aikštės prasminiu objektu. Todėl galima teigti, kad Lukiškių aikštė nėra vientisa, prasminiais ir architektūriniais-kompoziciniais ryšiais sujungta miesto viešoji erdvė, o yra tik atskiri šios erdvės plotai.
Aikštės apželdinimas
Neatskiriamas aikštės kompozicinis ir funkcinis elementas yra želdiniai, kurie padeda formuoti erdves, kuria architektūrinę, estetinę ir emocinę aplinką, jos stilistiką. Atsižvelgiant į planuojamo objekto pobūdį ir paskirtį (aikštė, skveras, parkas ir kt.), apželdinimui paprastai parenkamos ir medžių, krūmų bei kitų augalų rūšys ir jų kiekis.
Lukiškių aikštės, kaip oficialios, valstybinės reikšmės viešosios erdvės, apželdinimas, suprantama, turėtų būti gana saikingas, neperkrautas augalų rūšių ir jų formų gausa. Tačiau, deja, to negalima pasakyti apie vykdomą aikštės apželdinimą. Medžiai ir ypač krūmai, kurių įvairovė daugiau primena botanikos sodą, negu aikštę, pagal savo paskirtį turėjo formuoti aikštės ribas bei atskiras jaukias jos socialines erdves, tačiau šie augalai yra panaudoti minėtų erdvių užsodinimui ir panaikinimui (šiaurinėje aikštės dalyje).
Ypač šokiruoja aikštėje atsiradę su kubo pavidalo lajomis medžiai, kurių šakas formuoja metalo konstrukcijų „konteineriai“. Manau, kad tokie „konteineriniai“ medžiai nei stilistiniu, emociniu, nei architektūriniu, funkciniu ir kt. požiūriais šiai aplinkai yra visiškai netinkami, nes čia nėra alėjų bei kompozicinių ašių, kurias reikėtų išryškinti, pabrėžti. Be to, absurdiškas yra ir šių medžių aikštėje išdėstymas. Pirmiausia, jie nepagrįstai užima ir mažina aikštės vidaus erdvę, kurią galima būtų panaudoti lankytojų poilsiui bei rekreacinei veiklai ir antra – svarbiausia, nes dvi sutankintos medžių eilės, esančios aikštės vidinėje dalyje, uždengia jos vaizdą nuo lankytojų pusės, kurie vaikšto ir sėdi aikštės perimetriniuose takuose.
Aikštės dangos ir įranga
Pagrindinės aikštės dangos yra dviejų atspalvių granito plokštės. Reprezentacinėje aikštės dalyje yra panaudotas tamsesnės spalvos granitas, kuris, nors ir didelėje grįstoje plynėje, yra priimtinas. Šviesus granitas yra panaudotas pagrindiniams aikštės takams, kurie dėl jų laužytos formos, neproporcingo pločio bei dėl spalvos, ryškiai dominuoja ir stelbia aikštės aplinką. Panaudoti gruntiniai takai tinka aplinkai, tačiau jų birus paviršius teršia gretimas granito dangas bei lietaus latakus.
Svarbus yra suolų klausimas, ypač rekreacinėje aikštės dalyje. Jie turėtų būti su atlošomis, patogūs ilgesniam pasėdėjimui, poilsiui. Be to, suolų išdėstymas turėtų būti orientuotas į atskirų aikštės erdvių bei elementų stebėjimą, ko dabar pasigendama.
Kai kurios pastabos dėl būsimo aikštės memorialo
Tariamo konkurso metu, kaip prisimename, „kompetentingi“ vertintojai atrinko penkis memorialo variantus ir pateikė visuomenei pasirinkti vieną iš jų, be galimybės pareikšti savo nuomonę dėl jų tinkamumo. Esant tokiai situacijai, buvo pasirinktas „bunkeris“, kaip mažesnė iš kitų blogybių.
Vertinant šį memorialo variantą, kurį numatoma realizuoti, būtina pasakyti, kad tai naivus studentiško lygio darbas, silpnas tiek architektūriniu-meniniu, tiek ir idėjiniu požiūriu. Be to, žemės pylimo su atramine sienele panaudojimas nėra nei naujas, nei originalus, o lygioje aikštėje ir visiškai nepriimtinas. Taip pat pasakytina, kad „bunkerio“ formos memorialas klaidingai parodytų Lietuvos valstybės istorinę raidą, pradedant tik nuo partizaninių kovų laikotarpio. O kur šalies tūkstantmetis, šimtmetis, svarbūs istoriniai ir kiti įvykiai, apie kuriuos nėra ir užuominos. Taigi, šio varianto tolimesnis vystymas neturėtų būti vykdomas. Manau, kad turėtų būti rengiamas naujas memorialo projektas, kuris derintųsi su formuojama aikštės erdvine struktūra, jos masteliu ir atspindėtų šalies istorinę raidą, svarbiausius įvykius, valstybės simboliką.
Šviesus granitas yra panaudotas pagrindiniams aikštės takams, kurie dėl jų laužytos formos, neproporcingo pločio bei dėl spalvos, ryškiai dominuoja ir stelbia aikštės aplinką.
Apibendrinimas
Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima teigti, kad Lukiškių aikštės, kaip svarbiausios šalies valstybinės reikšmės aikštės, urbanistinis planavimas ir tvarkymas yra nesėkmingi. Pagal savo paskirtį, aikštė skirta žmonių susibūrimui, šventiniams renginiams, bendravimui, poilsiui. Tačiau sąlygos šioms funkcijoms aikštėje nėra tinkamai sudarytos.
Renginiams skirtas aikštės plotas yra ištisai išgrįstas granito plokštėmis ir sudaro granito grindinio plynę, kurioje nėra jokios veiklos. Poilsiui skirtas plotas yra suraižytas skersiniais tranzitiniais takais, kurie nesulaiko aikštėje lankytojų, išskyrus perimetrinius takus.
Svarbiausias aikštės architektūrinis, kompozicinis ir prasminis komponentas turėjo būti memorialinis paminklas, jungiantis reprezentacinę ir rekreacinę aikštės dalis. Tačiau tokio objekto aikštėje, galima sakyti, nėra (išskyrus menką „šimtmečio ratą“). Be to pasakytina, kad nėra šio memorialo netgi ir koncepcijos, kurią turėjo lemti aikštės suplanavimas, jos erdvinės struktūros formavimas.
Visa tai ryškiai atspindi aikštės tvarkymo organizatorių, vadovų, vertintojų „kompetenciją“, kuri būdinga „profesionalų“ valdžiai. Reikia manyti, kad šis Lukiškių aikštės planavimo ir tvarkymo patyrimas įeis į nesėkmingų tokio pobūdžio darbų istoriją šalyje.
Liucijus Albertas Dringelis yra Lietuvos architektas, humanitarinių mokslų daktaras.
-
Liucijus Dringelis: Dar kartą apie suolus, trinkeles ir medelius už ES pinigus
-
Liucijus Dringelis: Dėl Lukiškių aikštės planavimo, tvarkymo ir siūlomų jos memorialų
-
Liucijus Dringelis: Lukiškių aikštės memorialo konkursas pasibaigė, problemos – prasidėjo
-
Liucijus Dringelis: Jeigu norite išsiaiškinti mūsų šalies nesėkmių priežastis, paskaitykite pasaką apie gaidelį ir vištelę
