Ypač išryškėjo šalies institucinės sąrangos sisteminiai trūkumai bei kai kurių šių institucijų vadovų bei valdininkų menka kompetencija, sprendžiant Lietuvos darniosios erdvinės plėtros, tolygaus regionų vystymo, emigracijos ir kt. problemas.
Kiekviena valdžia, laimėjusi rinkimus, griebiasi šalies gelbėtojų vaidmens. Pagal partinę liniją atsidūrę valdžioje, dažnai atsitiktiniai asmenys, bando per ketverius kadencijos metus kažką nuveikti, tačiau ne visuomet žino ką. Todėl organizuojamos įvairios akcijos – deklaratyvūs nacionaliniai susitarimai, iniciatyvos dėl emigrantų susigrąžinimo ir pan.
Užmirštas bendrasis planas
Užmirštama, kad yra parengtas ir 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. IX-1154 patvirtintas Lietuvos teritorijos bendrasis planas – pagrindinis planavimo dokumentas, reglamentuojantis šalies teritorijos racionalaus naudojimo, tvarkymo ir apsaugos ilgalaikę strategiją.
Bendrasis planas apima visos šalies urbanistinių sistemų, kraštovaizdžio, kultūros paveldo objektų planavimą, gamybos, rekreacijos, socialinės bei inžinerinės infrastruktūros tvarkymą ir kitas sritis.
Šio plano parengimas ir jo įgyvendinimo organizavimas bei priežiūra buvo pavesta LR Aplinkos ministerijai. Pažymėtina, kad tuo metu Lietuvoje buvo 3,7 mln. gyventojų, pakankamas demografinis ir intelektinis potencialas. Taigi, Lietuvos bendrasis planas buvo patvirtintas, institucija (Aplinkos ministerija), atsakinga už jo įgyvendinimą, paskirta ir beliko pradėti minėto plano programos įgyvendinimą.
Ko pritrūko plano įgyvendinimui
Tam, visų pirma, reikėjo sustiprinti ministeriją kompetentingais teritorijų planavimo ir urbanistikos specialistais, sugebančiais reguliuoti urbanistinius procesus šalyje, galinčius organizuoti tolygų regionų vystymą ir pan. Tačiau, kaip žinome, Aplinkos ministerija yra gamtosauginio bei aplinkosauginio pobūdžio (reorganizuota iš Aplinkos apsaugos ministerijos), kurioje urbanistikos strategų nėra.
Antra, pagal ministerijai skirtas užduotis vykdyti Lietuvos teritorijos bendrojo plano įgyvendinimo programą, visos institucijos ir žinybos, susijusios su teritorijų planavimu ir urbanistika, turėjo būti sutelktos šios vienos institucijos sudėtyje.
Tačiau įvyko priešingai. Viena svarbiausių žinybų, kuri valdo ir tvarko šalies teritorinius išteklius – Nacionalinė žemės tarnyba, užuot tapusi valstybine, autonomiška institucija arba turėjusi priklausyti Aplinkos ministerijai, tapo žinybine ir buvo priskirta Žemės ūkio ministerijos pavaldumui.
Ši, liūdnai pagarsėjusi žinyba, kartu su įvairiomis žemėtvarkos tarnybomis veikė kaip UAB ir nekontroliuojama parceliavo šalies teritoriją – neleistinai kilnojo savininkų žemes iš vienos vietos į kitą, skirstė vertingiausias gamtines teritorijas, poilsio zonas, paežeres, uzurpavo kaimo vietovių tvarkymą ir t. t.
Be minėtos, taip pat kitoms institucijoms buvo paskirstytos ir šios žinybos – žemės kadastro registras (priklauso Teisingumo ministerijai), kurortų ir turizmo plėtra (pavesta Ūkio ministerijai), o absurdiškiausia tai, kad šalies regionų, miestų ir miestelių plėtra pavesta Vidaus reikalų ministerijai, kurios veikla su teritorijų planavimu ir urbanistika visiškai nesusijusi.
Trečia, finansavimas, skirtas šalies teritorijos bendrojo plano įgyvendinimui, miesto ir kaimo gyvenamųjų vietovių vystymui, naujų darbo vietų kūrimui ir kt., taip pat buvo pavesta skirstyti Vidaus reikalų ministerijai, kuri, kaip žinoma, su šia sritimi visiškai nesusijusi, neturinti teritorijų planavimo, urbanistikos, architektūros ir kt. specialistų, kurie galėtų tinkamai panaudoti ES struktūrinių fondų lėšas.
ES parama pavirto medeliais
Pats paprasčiausias šiai Vidaus reikalų ministerijai ES lėšų panaudojimas buvo ir yra miestų ir miestelių aikščių ir šaligatvių įvairiomis trinkelėmis grindimas, beatodairiškas esamų medžių kirtimas ir naujų brangių sodinimas, nefunkcionalių suolų gatvėse bei aikštėse statymas ir t. t.
Kadangi Vidaus reikalų ministerijos pagrindinis uždavinys yra dalinti ES lėšas ir būtinai jas „įsisavinti“, todėl ir skirstomos šios lėšos bet kam – nepagrįstai naudojamos brangios granitinės dangos, gatvėse klojami spalvotų trinkelių „kilimai“, statomos dekoratyvinės vazos ir t. t. Deja, šis besaikis, kičinis aplinkos „gražinimas“ dar nesusilaukė kontroliuojančių institucijų tinkamo įvertinimo – ekonominio, architektūrinio, socialinio ir kt., todėl minėtas procesas tęsiasi.
Reikia manyti, kad esant tokiai absurdiškai valdymo sistemai, kai svarbiausio šalies strateginio dokumento – bendrojo plano įgyvendinimas yra pavedamas vienai institucijai – Aplinkos ministerijai, kurioje nėra suburta kompetentingų teritorijų planavimo ir urbanistikos specialistų, ir kurios funkcijos yra išbarstytos kitose penkiose institucijose, ir svarbiausia – kai bendrojo plano įgyvendinimo lėšos yra skirstomos dar kitoje institucijoje (Vidaus reikalų ministerijoje), ES paramos panaudojimo grimasas dar ilgai teks matyti.
Liucijus Albertas Dringelis yra Lietuvos architektas, humanitarinių mokslų daktaras.
