Žvelgiant į visą aikštės projektavimo eigą, kurios metu, nuo 1996 m., įvyko keturi aikštės planavimo konkursai, kūrybinės dirbtuvės, parengta daug konkursinių projektų, iš kurių tikrai galėjo būti atrinkti tinkami pasiūlymai. Jų pagrindu taip pat galėjo būti parengtas galutinis, visapusiškai urbanistiniu, architektūriniu, idėjiniu ir kt. požiūriais apgalvotas, aptartas pagrindinės Lietuvos valstybės aikštės sutvarkymo projektas. Tačiau tai dėl įvairių priežasčių neįvyko.
Galima manyti, kad viena iš tokių priežasčių – tai atsakingos institucijos nebuvimas. Lukiškių aikštė, nors yra Vilniaus mieste, tačiau pagal statusą yra valstybinės reikšmės aikštė, todėl nelabai aišku ar miesto savivaldybė, ar šalies Vyriausybė turi rūpintis jos tvarkymu. Taip pat nepakankamai aiški aikštės tvarkymo koncepcija. Vieni teigia, kad Lukiškių aikštė turėtų būti iškilmingas, skirtas šventinių renginių organizavimui memorialas, kiti mano, kad demokratiška, apželdinta viešoji erdvė turėtų būti naudojama poilsiui ir pramogoms. Tačiau, kaip matyti, šios aikštės tvarkyme yra priimtas kompromisinis sprendimas, kuriame projektuojamos tiek memorialinė, tiek ir poilsio zonos.
Remiantis numatyta aikštės paskirtimi turėjo būti nustatyti ir konkursinių projektų vertinimo kriterijai. Tačiau, sprendžiant iš atrinktų projektų, galima teigti, kad tokių kriterijų apskritai nebuvo, arba jų nebuvo paisoma.
Pirmiausia vertinimo komisija atrinko Lukiškių aikštės projektą, kuriame visa aikštė buvo numatyta išgrįsti lauko akmenimis. Po to, atsisakius pirmojo grįstos aikštės varianto, buvo pritarta kitam, diametraliai priešingam, aikštės planavimo projektui. Tai akivaizdžiai parodo, kad konkursinių projektų vertinimo komisija neturi savo nuomonės, pozicijos, krypties. Susidaro toks įspūdis, kad dabar, dėl laiko stokos, nesvarbu projekto kokybė, o svarbu, kad jubiliejui kas nors būtų padaryta. Dėl to galima tik apgailestauti.
Nepaisant to, kad aikštės planavimo projektas jau baigiamas įgyvendinti ir kai kurios pastabos dėl jos planavimo ir tvarkymo, suprantama, nieko nelems, tačiau visgi tikslinga šiuo klausimu pareikšti savo nuomonę, juo labiau, kad panašias mintis tenka girdėti ir iš kitų.
Lukiškių aikštė, kaip minėta, yra svarbiausia valstybinės reikšmės aikštė bei pagrindinė miesto viešoji polifunkcinė erdvė, kurioje reikėjo sutalpinti reprezentacinę-memorialinę bei trumpalaikio poilsio zonas su pasivaikščiojimo takais, poilsio bei vaikų žaidimo aikštelėmis ir pan. Taip pat šioje erdvėje, kaip svarbiausias aikštės kompozicinis ir idėjinis komponentas, jungiantis minėtas aikštės dalis, yra numatomas ir Valstybės kūrimo memorialas.
Siekiant aikštės urbanistinio, architektūrinio, meninio vientisumo, visa aikštė, kaip įprasta, turėjo būti planuojama įvertinant ir jungiant į visumą visus minėtus jos elementus. Tačiau, deja, taip neįvyko.
Taigi, pagal projektą aikštė yra padalinta į dvi atskiras dalis – mažesnioji dalis (prie Gedimino prospekto) yra reprezentacinė, memorialinė, ištisai plytelėmis išgrįsta plynė ir didesnioji dalis – skersai-išilgai takais suraižyta teritorija, skirta poilsiui. Tačiau būtina pabrėžti, kad formaliais takais suskirstyti plotai yra smailūs, ištęstos konfigūracijos, nepatogūs naudoti. Be to, šie agresyvūs takai yra tranzitinio pobūdžio, teritorijoje visiškai nėra žiedinių takų, todėl pasivaikščioti po želdyną, jame ramiai pasėdėti nėra galimybių. Formuojamos kubo pavidalo medžių lajos taip pat nepriimtinos nei pagal planavimo stilistiką, nei pagal aplinkos pobūdį.
Minėtas dvi aikštės dalis jungiantis elementas – projektuojamas memorialas, dėl kurio dabar karštai diskutuojama, savo dydžiu, masteliu, kompozicija turėtų būti svarbiausias aikštės architektūrinis, kompozicinis ir idėjinis akcentas. Šiam tikslui vertinimo komisija, kaip neginčijamą dalyką, atrinko penkis memorialo konkursinius projektus ir pasiūlė visuomenei apklausos būdu pasirinkti vieną iš jų, nepalikdama galimybės pareikšti iš viso nepritariančią nuomonę.
Tačiau jau dabar akivaizdu, kad minėtos komisijos atrinkti projektai – raitelio skulptūra, įvairiomis spalvomis švytinti simbolių instaliacija, aikštėje išdėlioti įvairūs baseinėliai, pastatyti fotostudijų kioskai, supilta kalva su atramine dekoratyvine sienele, pretenduoti į svarbiausią aikštės kompozicinį ir idėjinį akcentą negali. Vertinimo komisija, atrinkdama įvairius, skirtingus pagal savo pobūdį, mastelį, stilistiką, medžiagas ir formą memorialo projektus, turbūt nesuvokė, kad ne visi šie siūlymai gali suformuoti tinkamą, architektūriniu ir emociniu požiūriu patrauklų, reikšmingą, atitinkantį aikštės mastelį, memorialo kompleksą.
Kalbant apie Vyčio, kaip valstybingumo simbolio memoriale panaudojimą, reikėtų pasakyti, kad realistinė raitelio skulptūra nėra Vyčio ženklas. Kaip žinome, Vyčio simbolis – tai stilizuotas, plokštuminis, baltos spalvos raitelio vaizdas, naudojamas vėliavose, herbuose, antspauduose, monetose. Todėl apvaliosios skulptūros pavidalu, kaip simbolis, raitelio skulptūra neturėtų būti naudojama. Be to, raitelio skulptūros mastelis neleidžia jos be saiko didinti, todėl skulptūra, lyginant su aikštės erdve, bus maža, nepastebima, tarsi žaislinė.
Be raitelio skulptūros aptarimo, reikia paminėti ir šios skulptūros architektūrinę aplinką, kuri yra nepatenkinama. Raitelio skulptūros užkėlimas ant ilgos sienutės, be atitinkamo architektūrinio paruošimo, sudaro įspūdį, kad raitelis jojo, bet pasibaigus takui, žirgą teko staiga stabdyti. Taip pat visiškai nepriimtinas yra simbolinis ratas, kuris suformuotas grindinyje su skaldos apvadu ir daugiau primena kelių sankryžos eismo salelę, negu pagrindinį memorialo kompozicijos branduolį.
Aptariant Vyčio simbolio memoriale panaudojimą, būtina pabrėžti, kad tiek Vytis, tiek ir Vyčio Kryžiaus simboliai memoriale turi būti panaudoti, bet kitų architektūrinių memorialo komponentų sudėtyje. Taip pat reikia pridurti, kad įgyvendinus prasmingą ir reikšmingą memorialą, atskirai esančios vėliavos neturėtų būti.
Apie konkursinį memorialo projektą, kuriame pateikta instaliacijos, šviesų efektai, grindiniui panaudoti šviečiantys Vyčio Kryžiaus simboliai, išdėlioti partizaninių kovų žemėlapiai ir kt., galima pasakyti, kad tai daugiau primena edukacinį pramogų kompleksą, bet ne Valstybės kūrimo memorialą. Be to, kyla klausimas, kodėl parodytas tik partizaninis judėjimas, kodėl nėra, pvz., Žalgirio mūšio schemos ir pan. Panaši informacija paprastai kaupiama ir eksponuojama muziejuose, archyvuose ar edukaciniuose centruose.
Lyrinis ir naivus yra įvairių baseinėlių aikštėje išdėstymas, kuris su aikštės planine struktūra yra visiškai nesusietas ir dar kartą parodo, kad aikštė ir visi joje esantys komponentai turi būti projektuojami kartu, kaip vienas harmoningas kūrinys.
Ir dar vienas memorialo projektas, atrinktas vertinimo komisijos, tai dviejų fotostudijos kioskų ar būdelių aikštės viduryje pastatymas, kuriuose lankytojas galės įsiamžinti ir palikti informaciją apie aikštės aplankymą. Žinoma, tokie fotografijos paslaugų kioskai gali būti aikštėje, bet nebūtinai jos centre kaip memorialas.
Prie visų minėtų aikštės memorialo kūrimo pasiūlymų yra ir kalvos su dekoratyvine atramine sienele suformavimas aikštėje. Šis pasiūlymas, be kalvos ir tik su dekoratyvine sienele, galėtų būti svarstytinas.
Vertinant pateiktus Lukiškių aikštės memorialo variantus, kyla paprastas klausimas: kur užsienio svečių delegacijos, norėdamos pagal protokolą pagerbti Lietuvą, galės padėti gėles – grindinio salelėje, prie raitelio kojų, šviečiančioje instaliuotoje aikštelėje? O gal pamerkti baseinėliuose, palikti fotostudijose arba padėti kalvos papėdėje?
Apibendrinant Lukiškių aikštės kūrimo eigą ir numatomus įgyvendinti skubotus, abejotino meninio lygio memorialų projektus, galima teigti, kad koks šio proceso vadovų organizavimas bei vadovavimas, tokie ir gaunami rezultatai.
Liucijus Albertas Dringelis yra Lietuvos architektas, humanitarinių mokslų daktaras.
