„Tautos namų“ idėjai įgyvendinti buvo surinktos visuomenės lėšos ir netgi 1911–1913 m. buvo nupirktas ant Tauro kalno statybos sklypas. Tačiau prasidėję karai ir okupacijos tos idėjos įgyvendinimą ilgam sustabdė.
Prie šios „Tautos namų“ statybos idėjos sugrįžta tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Jau 1994 m. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą dėl „Tautos namų“ statybai teritorijos skyrimo ir įteisinimo.
2012 m. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė rezoliuciją dėl „Tautos namų“ projekto įgyvendinimo, jį siejant su Valstybės atkūrimo šimtmečiu 2018 metais.
2016 m. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, aptardama būsimų „Tautos namų“ paskirtį ir reikšmę, įvardino juos kaip daugiafunkcinį kultūros centrą.
2017 m. patvirtintame Lietuvos Vyriausybės programos plane „Tautos namai“ vadinami Nacionaline koncertų sale (koncertų rūmais).
2018 m. priimtuose Vilniaus miesto savivaldybės, Vyriausybės bei Seimo dokumentuose šie būsimieji rūmai jau vadinami Nacionaline koncertų sale „Tautos namais“. Taigi, numatoma statyti visiškai kitos paskirties pastatą, negu buvo anksčiau galvojama, paliekant kaip priedą tik buvusį, semantiškai svarbų istorinį pavadinimą „Tautos namai“.
Tuo, kad projektuojama koncertų salė pagal savo paskirtį neturi jokio ryšio su „Tautos namų“ paskirtimi, galima įsitikinti susipažinus su minėtos koncertų salės projektavimo užduotimi ir sąlygomis.
Jau projektavimo užduoties įžangoje pabrėžiama, kad Vilniui, visų pirma, reikalinga pasaulinio lygio, su natūralia akustika, koncertų salė, kurioje turėtų reziduoti vienas iš dviejų sostinėje esančių simfoninės muzikos orkestrų bei galėtų koncertuoti žymiausi, geriausi (ir brangiausi) užsienio atlikėjai, kolektyvai. Tam tikslui yra numatoma Didžioji – 1500–1700 vietų klasikinės muzikos koncertų salė bei Mažoji – ne mažesnė kaip 500 vietų daugiafunkcinė, skirta įvairiems renginiams bei reziduojančio orkestro repeticijoms, salė. Prie Didžiosios salės taip pat numatomi vargonai, scenos aptarnavimo, dekoracijų keitimo, erdvės transformavimo mechanizmai, vaizdo ir garso įrašų studijos ir dar daug daug įvairių paskirčių patalpų ir įrenginių.
Reziduojančiam orkestrui numatomos repeticijų, poilsio bei instrumentų laikymo patalpos, dirigentų ir solistų poreikiams numatomi atskiri kabinetai po 30 m² ir daugiau su dušais ir tualetais (o jų yra ne vienas ir ne du) bei daugelis kitų patalpų ir erdvių.
Be minėtų ir kitų patalpų funkcinių grupių – rūbinių, tualetų, holų, poilsio erdvių ir pan., labai didelę „Tautos namų“ dalį numatoma skirti komercinėms patalpoms. Tai restoranas, kavinės, barai, prekybos patalpos ir kt., kurios reikalingos numatomos koncertų salės komercinės kultūros veiklai, bet ne „Tautos namų“ paskirčiai.
Kyla klausimas, kodėl yra spekuliuojama „Tautos namų“ pavadinimu, jeigu juose nėra tokių namų turinio.
Taigi, susipažinus su koncertų salės „Tautos namai“ projektavimo programa, kurioje labai detaliai viskas išdėstyta (paminėtas netgi valymo įrankių sandėliukas), tačiau nei žodžio nepasakyta apie minėtų namų, kaip pasaulio lietuvius jungiančio centro, numatomą paskirtį, veiklą bei tam tikslui reikalingas patalpas. Todėl galima teigti, kad šiame pastate jokių „Tautos namų“ nėra, o yra tik Vilniaus miesto koncertų salė, kurios statybai pasisavinta tiek vieta ant Tauro kalno, tiek ir „Tautos namų“ pavadinimas.
Kyla klausimas, kodėl yra spekuliuojama „Tautos namų“ pavadinimu, jeigu juose nėra tokių namų turinio. Ši Nacionalinė koncertų salė galėtų vadintis bet kokiu kitu vardu (pvz., Tauro, Vilniaus ar net miesto mero vardu), tik ne „Tautos namais“. Tikėtina, kad ateityje gali atsirasti kiti rūmai, kurie savo turiniu atitiks „Tautos namų“ pavadinimą.
Kalbant apie dabartinio „Tautos namų“ pavadinimo naudojimo manipuliacijas, tai, matyt, jos daug kam yra priimtinos. Pirmiausia, šis prasminiai jautrus pavadinimas yra labai reikšmingas ir kelia emocijas kiekvienam tautiečiui, todėl nebus sunkumų sulaukti paramos ir aukų šio pastato statybai. Antra, po valstybinės reikšmės „Tautos namų“ priedanga yra lengviau „prastumti“ miesto koncertų salę, kurioje, kaip minėta, jokia šių namų veikla nenumatoma. Tačiau nesuprantama, kaip galėjo šiai manipuliacijai pritarti valstybės institucija – Kultūros ministerija.
Vilniaus miesto meras tikisi, kad po sužlugdytos Nacionalinio stadiono statybos, o taip pat po nepavykusios valstybinės reikšmės Lukiškių aikštės įrengimo, dar bandyti „atsigriebti“ su Nacionalinės koncertų salės statyba, kuri gal bus sėkmingesnė.
Apibendrinant galima teigti, kad šitos ir kitos nesėkmės užprogramuotos pačioje valdymo sistemoje, kurioje neaišku kas atsakingas – valstybė, savivaldybė ar niekas? Šiuo atveju labai tinka senas liaudies posakis, kad dviejų auklių vaikas būna be galvos. Ir ypač blogai, kai tos abi „auklės“ neturi supratimo, išmanymo bei kompetencijos.
Liucijus Dringelis yra architektas.
