Suprantama, minėtus ir kitus panašaus pobūdžio klausimus tinkamai spręsti reikia nuoseklaus, strateginio mąstymo, apgalvotų veiksmų, vadovų kompetencijos ir pan. Tačiau iš kur gali atsirasti ta vadovų kompetencija ir ilgalaikis strateginis mąstymas, jeigu jų veiklos trukmė daugiausia yra viena kadencija, per kurią reikia ką nors skubiai nuveikti.
Jau baigėsi mąstančių valstybininkų laikai, dabar atėjo vienadienės veiklos vadybininkų „profesionalų“ era, kuriems nieko nereiškia vieną dieną būti „naftininku“, kitą dieną – „miškininku“ arba vieną dieną tvarkyti šalies vidaus reikalus, kitą – vadovauti žemės ūkiui, o geriausia – skubiai įvykdyti kokią nors reformą. Ypač linksmai nuteikia kai kurios „giliai apmąstytos“ pertvarkos, kurių metu kas nors keičiama, jungiama, panaikinama, naujai sukuriama ir tai pavadinama „reforma“, kuri vėliau tampa brangiai kainavusiu anekdotu.
Kalbant apie šalies valdymo absurdus, visų pirma, reikia paminėti keletą iš jų, tai – teritorijų planavimo, urbanistinės plėtros, regionų vystymo srityse, kurių skaudžios pasekmės tęsiasi iki šiol ir dar bus ilgai juntamos.
Pagal ES reikalavimus buvo parengtas ir 2002 m. Seimo patvirtintas Lietuvos teritorijos bendrasis planas – pagrindinis, strateginis urbanistinės plėtros dokumentas, kuriame buvo pateiktos šalies miestų, miestelių ir kaimų perspektyvinio vystymo gairės, administracinių ir aptarnavimo centrų kūrimo ir kt. siūlymai. Paminėtina, kad tuo metu šalyje gyveno 3,7 mln. gyventojų.
Šio valstybinės reikšmės strateginio dokumento parengimą organizavo to meto Urbanistikos ministerija, kuriai buvo pavestas ir jo įgyvendinimas. Tačiau ši ministerija buvo panaikinta, prijungiant ją prie Aplinkos apsaugos ministerijos ir pavadinant Aplinkos ministerija. Naujai įkurtoje ministerijoje teritorijų planavimo ir urbanistikos specialistų, galinčių vykdyti šalies bendrojo plano įgyvendinimą, neliko. Dėl šių ir kitų nevykusių valdymo sprendimų, prasidėjo nereguliuojami procesai – šalies regionų nykimas, miestų, miestelių ir kaimų tuštėjimas, emigracija.
Esant tokiai padėčiai, užuot stiprinus Aplinkos ministeriją kompetentingais reikiamos srities specialistais ir suteikus jai šalies bendrojo plano įgyvendinimui reikalingą finansavimą, visos lėšos regionų plėtrai buvo paskirtos Vidaus reikalų ministerijai (VRM), kuri nieko bendro su teritorijų planavimu ir urbanistika neturėjo. Dėl to šios ministerijos sudėtyje buvo įsteigtas Regionų plėtros departamentas, kuriam pavesta regionų atgaivinimas, naujų darbo vietų kūrimas, emigracijos stabdymas ir pan.
Tokių sudėtingų uždavinių įgyvendinimui VRM, suprantama, trūko kompetencijos, todėl buvo pradėti vykdyti paprastesni darbai – gyvenamųjų vietovių teritorijų tvarkymas, aikščių, skverų, gatvių granito plokštėmis bei trinkelėmis grindimas, vazų bei kitų kičo elementų naudojimas. Vykdant šiuos darbus, svarbiausia buvo „įsisavinti“ kuo daugiau ES pinigų.
Atsižvelgiant į tai, kad šalies bendrasis planas yra užmirštas (greičiausiai, vadovams ir visai nežinomas), įvairios akcijos bei nacionaliniai susitarimai dėl emigracijos stabdymo, emigrantų sugrąžinimo yra neveiksmingi, tad siekiant taisyti pašlijusius reikalus bei parodyti, kad vis dėlto kažkas daroma, reikėjo naujo organizuojančio dokumento. Tokį dokumentą, pavadinimu „Baltoji knyga“, 2017 m. parengė VRM Regionų plėtros departamentas. Šioje knygoje pakiliai išdėstyta ilgalaikė Lietuvos regioninės plėtros politika, kurios tikslas – „sudaryti oraus, aktyvaus, saugaus, sveiko ir patrauklaus gyvenimo ir darbo sąlygas visoje Lietuvoje“. Žodžiu, parengtas įvairių skambių lozungų, deklaracijų ir pažadų rinkinys, kurio įgyvendinimas, tikriausiai, bus kaip ir ankstesnių planų.
Tačiau kol minėti lozungai pradės veikti (arba ne), gali ilgai užtrukti, o ES pinigus jau dabar reikia kuo greičiau „įsisavinti“. Todėl čia yra pateikiami pasiūlymai, parengti remiantis esamu šalies miestų ir miestelių viešųjų erdvių tvarkymo patyrimu, kuris gali padėti ir toliau „sėkmingai“ naudoti ES lėšas, skirtas regionų plėtrai.
Taigi, nuo ko pradėti? Lengviausia ir geriausia pradėti nuo viešųjų erdvių tvarkymo. Labai gerai, kai tvarkomoje teritorijoje auga daug medžių – tuomet yra daugiau ką kirsti. Rekomenduojama iškirsti visus sklypo medžius, nepaisant medis sveikas ar ne. Iškirtus esamus medžius, suprantama, reikia sodinti naujus, kurie, beje, turėtų būti kuo retesnių rūšių ir iš toliau atvežti, kad būtų galima išleisti kuo daugiau pinigų. Bet tai tik darbų pradžia. Nupirkus naujus medžius, negalima jų sodinti taip paprastai, senoviškai. Prie kiekvieno sodinuko tiesiog būtina atvesti kabelį ir įtaisyti prožektorių, o dar geriau – du, kad jie apšviestų medį iš apačios, kaip kokią skulptūrą. Be to, kompoziciniam medžių išryškinimui patartina aplink kiekvieną jų įtaisyti kokį brangesnį apskritimo formos suolą, nors ir nepatogų, netinkamą ilgesniam sėdėjimui ir bendravimui.
Be medžių, labai svarbu turėti daug įvairių rūšių gėlių ir dekoratyvinių krūmų, kuriuos reikia sodinti ir derinti su akmenimis (ir kuo didesniais), aplinkui pripilant skaldos ir įvairių akmenėlių. Ir dar: tas gėles, užuot sodinus tiesiai į žemę, patartina sodinti į vazonus, būtinai kuo įmantresnius. Taip pat galima pagaminti metalinius karkasus, ant kurių tie vazonai būtų kabinami. Tokie karkasai gali būti įvairiausios formos ir dydžio, jie netgi gali būti panaudoti visokių medžių lajų formavimui, sukuriant kubo, rutulio ir kitokio pavidalo lajas. Tačiau svarbiausia, kad visi šie darbai būtų kuo sudėtingesni ir brangesni.
Taip pat tvarkant aplinką ypač svarbus dangų panaudojimo klausimas. Rekomenduojama, kad dangos būtų kuo brangesnės ir margesnės. Geriausia naudoti granito plokščių ir trinkelių dangas, nors jos tai vietai ir netiktų. Be to, granito plokštės galėtų būti ne tik tradiciškai stačiakampės, bet ir ištęstos formos, smailais, įstrižais kampais, kurias sudėtingiau kloti ir daugiau kainuoja. Naudojant trinkelių dangas, labai svarbu, kad būtų kuo daugiau grindinio spalvų ir įvairių raštų. Ypač iškilmingai atrodo pėsčiųjų gatvė, išklota raudonų trinkelių „kilimu“, o įspūdį dar sustiprina jos viduryje išdėstytos įvairios gėlių vazos – vaizdas tiesiog stulbinantis. Dar didesnį efektą galima pasiekti, raudonomis trinkelėmis išklojus visą aikštę arba išdėsčius joje šalies trispalvę, tautinių audinių raštus ir pan. Reikia manyti, kad parodyta mūsų „aukštoji kultūra“ ir „subtilus“ skonis bei sugebėjimas „įsisavinti“ ES pinigus tikrai gali priblokšti kiekvieną, atvykusį iš kitų šalių.
Dar viena galimybė išleisti daugiau Europos pinigų – lygioje aikštėje supilti kalnelius, suformuoti bangas ar atlikti kitokius žemės darbus. Tada gali atsirasti įvairios atraminės sienelės, laipteliai, vingiuoti takeliai, akmenų sutvirtinimai – ir vaizdas, ir kaina tiesiog „pasakiški“.
Be to, kokia viešoji erdvė (aikštė, skveras ar parkas) be fontano, kurį tiesiog būtina įrengti. Tačiau, jeigu paaiškėtų, jog vieno fontano per mažai ar jis pernelyg pigiai kainuoja, tuomet vertėtų daryti fontanų kaskadas arba suformuoti upelį su vingiais, tilteliais ir augmenija.
Galima tik įsivaizduoti, kaip įvykdžius šiuos ar kitus panašius darbus, džiaugsis atitinkamos ministerijos šefas – pinigų dalintojas ir savivaldybių veikėjai – pinigų gavėjai bei jų naudotojai, kad ES lėšos, skirtos regionų plėtrai, yra sėkmingai „įsisavintos“.
Taigi, remiantis minėtu šalies patyrimu, čia pateikti „vertingi patarimai“, kaip geriau ir daugiau išleisti Europos pinigų, apsieinant be naujų darbo vietų kūrimo, emigracijos stabdymo, regionų urbanistinės plėtros vystymo ir kt. darbų, kurių vykdymui reikalinga vadovų kompetencija, strateginis mąstymas, organizaciniai gebėjimai ir kurių, deja, gerokai stokojama.
Liucijus Albertas Dringelis yra Lietuvos architektas, humanitarinių mokslų daktaras.
