Lietuvos parlamentas kritiškai susiskaidęs. Taikstosi posėdžiauti atskirose salėse ir kuo rečiau sueiti krūvon. Geopolitiškai tebesame „pilkojoje zonoje“, link vakarietiškų struktūrų artėjame vangiai. Rusija kuria „artimojo užsienio“ doktriną: Baltijos valstybės jai „rūpi“ labiau, nei kurios tolimesnės. O ir Maskvos kariuomenė kaip čia, taip čia. Stabilias vidaus institucijas kurti sekasi prastai.
Panašūs iššūkiai – ir latviams, ir estams. Ir Lietuva, 1990-ųjų Kovo 11-ąją pasielgusi visų ryžtingiausiai, atstačiusi Nepriklausomybę ne deklaratyviai ir be jokių išlygų dabar jau toli gražu nepirmauja. Kuriant konstituciją ir formuojant demokratinių institucijų sąrangą, iniciatyvą perėmė estai. (Latvija naujos konstitucijos nė nekūrė, latviai ims paraidžiui taikyti 1922-ųjų konstituciją, vėliau ją pakeisdami ir papildydami).
Estijoje gi veikė du skirtingi politikos blokai: Aukščiausioji Taryba (kurią 1990-aisiais rinko ne tik Estijos piliečiai, turėję pilietybės tęstinumą iš tarpukario, bet ir tie, kurie Estijoje atsirado sovietmečiu, daugiausiai rusakalbiai), ir Piliečių komitetai (tarpukariu turėję Estijos Respublikos pilietybę bei jų palikuonys). Reikėjo konsensuso. Jį pasiekti pavyko: buvo sutarta, kad dominuojančia institucija taps parlamentas (Riigikogu), kuris ilgainiui rinks prezidentą ir formuos vyriausybę. Tiesa, pirmuosius prezidento rinkimus sutarta vykdyti visuotiniu piliečių balsavimu. O pirmiausiai referendumu turės būti priimta konstitucija. Toks referendumas sėkmingai įvyko birželio 28 d., ir estai galėjo judėti toliau.
O ką gi Lietuva? Lietuva 1992-aisiais irgi vykdė referendumus, ir ne vieną. Aukščiausioji Taryba pasiūlė tautai apsispręsti dėl Prezidento galių. Dešiniosios jėgos siūlė stipraus prezidento modelį. (Aiškiai numanant, kad turėtų būti išrinktas Vytautas Landsbergis, populiariausias to meto politikas. Bet, kaip pamename, buvo išrinktas visai ne jis).
Tada dar krikščionys demokratai pasiūlė ir referendumą dėl okupacinės kariuomenės išvedimo bei žalos atlyginimo. Aukščiausiojoje Taryboje prasidėjo nuožmi kova – ne tiek dėl referendumų esmės, kiek dėl to, ar referendumai vyks tą pačią dieną. Manyta, kad dėl svetimos kariuomenės išvedimo piliečiai gausiai susirinkę pabalsuos TAIP (taip ir įvyko), na, o „pakeliui“ gal ir stipraus prezidento modelį parems. Buvojau tomis dienomis Aukščiausiojoje Taryboje kaip „Kauno laiko“ žurnalistas, tad visą kraštutinį konfrontacijos azartą stebėjau iš arti.
Susitelkė centras ir kairieji: referendumų datas jiems pasisekė atskirti. Referendumas dėl stipraus prezidento institucijos įvyko 1992 m gegužės 23 dieną, „prezidentinio“ referendumo rezultatai buvo įdomūs. Formaliai, skaičiuojant nuo visų sąrašuose esančių rinkėjų (o tada Referendumo įstatymas šiuo požiūriu buvo itin griežtas), referendumas pralaimėjo. Gi jei vertintume šių dienų požiūriu – dalyvavo daugiau kaip pusė, ir dauguma jų pritarė stipraus prezidento institucijai. Konstitucijos versijų buvo ne viena. Sutarti, kuri iš jų bus pateikta visuotiniam balsavimui, buvo nepaprastai sunku.
O ką gi estai? Kadangi nė vienam kandidatui į prezidentus surinkti 50 procentų rinkėjų balsų nepavyko, rinkimai persikėlė į Riigikogu; spalio 5 dieną prezidentu buvo išrinktas Lenartas Meris. Estijos parlamentas buvo išrinktas tą pačią rugsėjo 20-ąją. Riigikogu rinkimus laimėjo dešinioji Isamaa (Tėvynės) partija, jos lyderis Martas Laaras suformavo vyriausybę, kuri pradėjo veikti 1992 m. spalio 21 dieną.
O Lietuva, stojus neįtikėtinai šaltam rudeniui (kad „suvoktume, kur atsiradę“, rusai dar ir mazuto kranelius užsuko), bando vytis estus. Spalio 25-ajai referendumui pateikiamas vientisas kompromisinis Konstitucijos tekstas, beje, pagal struktūrą gana panašus į estiškąjį, o pagal institucijų galias artimas pusiauprezidentizmui.
Tai – šiandieninis mūsų pagrindinio įstatymo tekstas, kuriam bus sėkmingai pritarta ir kuriuo, pasirodo, vadovausimės dešimtmečius! Seimo rinkimai buvo numatyti tą pačią 1992-ųjų spalio 25-ąją. Savotiškas paradoksas: dar neaišku, ar Konstitucijai tauta pritars, o jau aiškinama, kad Seimas suformuotas pagal naująją Konstituciją... Va tokios „lenktynės“.
Šiaip ar taip, Lietuvoje, priešingai negu Estijoje, „švytuoklė“ smarkiai pakrypo į kairę. Po dviejų rinkimų turų pusę Seimo užvaldė Algirdo Brazausko vadovaujama Demokratinė darbo partija (buvę komunistai). Kaip vėliau paaiškėjo, Lietuva šiuo požiūriu „pirmavo“, tik ne prieš estus. Komunistai, iš paskos Lietuvai, grįžo į valdžią dar bent keliose Vidurio Rytų Europos valstybėse. Tad, jei Estijoj įsitvirtino centro dešinė, tai Lietuvoje susiformavo masyvi „piramidė“ – ir Seime, ir Vyriausybėje, ir Prezidento poste ilgam įsigalėjo kairieji. Ką tai lėmė Lietuvai – mes prisimename.
