Tikėta, kad su Maskva vystant abipusiai naudingus ekonominius santykius, demokratija anksčiau ar vėliau pasibels į Rytus. Tačiau požiūris į Rusiją, kaip į lygiavertę partnerę, niekur neatvedė. O pragmatiniai ekonominiai susitarimai leido agresorei stiprėti ir jau šiame amžiuje sugrįžti į geopolitinę areną: eilinį kartą kaip revizionistinei valstybei.
2022 m. lapkričio pabaigoje viešoje erdvėje vėl pasirodė pranešimai implikuojantys poreikį apie galimas derybas tarp Rusijos ir Ukrainos. Visų pirma, tokia žinutė įgavo pagreitį iš Kremliaus šaltinių, teigiančių, kad Maskva pasiruošusi priimti pasiūlymus dėl derybų iš Vakarų. Tačiau, dar lapkričio 15 d. per G20 viršūnių susitikimą, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas viešai atmėtė galimybę derėtis su Ukraina. Nuolatinės Rusijos propagandos dalis yra teigti, jog Maskva nori derybų, tačiau Kijevas nesutinka.
Toks naratyvas eilinį kartą yra skirtas siekiant ieškoti patiklių valstybių, kurios pratęstų Kremliaus melą ir ragintų Ukrainą derėtis bet kokia kaina. Nors ir Putinas gruodžio 7 d. priminė, kad „karinė operacija“ gali užtrukti dar ilgai. Todėl nėra jokios prasmės tikėti Kremliaus retorika. Tuo labiau, sekant tikrąją situaciją karo fronte, yra akivaizdu, kad Rusija nesitraukia iš savo pozicijų. Ir bendrai, kokios gali būti derybos, jeigu rusų pajėgos toliau pilnu pajėgumu tęsia karinius veiksmus Ukrainoje? Istorija rodo, jog 2014 m. Minsko susitarimai po Krymo aneksijos buvo tik farsas, leidęs Rusijai pasiruošti pilno mąsto invazijai po 8 metų. O ir patys susitarimai visą laiką buvo laužomi, nuolatos keliant provokacijas Rytų Ukrainoje. Ką transliavo Rusija? O štai agresorės naratyvas: Ukraina nesilaiko Minsko susitarimų, nors Kremlius visą laiką ginklavo Donecko ir Luhansko separatistines respublikas. Todėl anksčiau ar vėliau svarstant apie ateities derybas remtis Minsko susitarimais, kurie įtvirtino pseudo-taiką nuo 2014 m., būtų klaidinga. Minsko susitarimai iš esmės neišsprendė konflikto, tik jį užšaldė.
Maskva panašaus „taikos“ modelio laikėsi ir Sakartvele, kai išsiuntė karius į atsiskyrusius Pietų Osetijos ir Abchazijos regionus ir pripažino jų nepriklausomybę. Ir tai padarė absoliučiai be jokio tarptautinės bendruomenės sutikimo. Sakartvelas visiškai laikosi 2008 m. rugpjūčio 12 d. pasirašyto susitarimo, kuriam tarpininkavo ES, dėl ugnies nutraukimo ir vengia bet kokio konflikto eskalavimo. O Rusija vis dar yra dislokavusi savo karius Sakartvelo artimuose regionuose ir nėra jokių ženklų, kad juos iš ten atitrauks. Tad ko vertos sutartys su Rusija? Istorija moko, kad turbūt nieko. Rusijos geopolitiniai siekai atrodo beribiai, nesuvokiami.
Vis iš naujo Kremliaus skleidžiami svaičiojimai dėl „saugumu garantijų“ neturi jokio pagrindo. 2008 m. Rusija irgi ieškojo „saugumo garantijų“, tačiau pasirinko užpulti Sakartvelą. Tuo metu sparčiai artėjanti Sakartvelo narystė NATO buvo tariama Kremliaus agresijos priežastis. Tačiau, akivaizdu, kad toks karo pretekstas neturi jokio loginio pagrindo. O net ir šiuo metu vykstant karui Ukrainoje, NATO jokiu būdu tiesiogiai nedalyvauja kariniuose veiksmuose. Verta pasvarstyti, o kas būtų buvę jeigu aljanso šalys būtų pasidavusios ir dar 2021 m. gruodį sutikusios Kremliaus ultimatumui, kad NATO pajėgos atsitrauktų iš Rytų Europos? Putinas tuomet iškėlė 8 reikalavimus, kurie tiesiog buvo grasinimai NATO aljansui ir jo šalims, kad ši nevykdytų tolimesnės plėtros.
Tačiau vienas iš pagrindinių reikalavimų buvo, kad aljanso pajėgos atsitrauktų iš Baltijos šalių. Toks raginimas buvo neva paremtas 1997 m. gegužės 27 d NATO ir Rusijos steigiamojo akto nuostatomis. Tačiau, vertinant šių dienų geopolitinę situaciją, bet koks nuolaidžiavimas Rusijai (dar iki karo Ukrainoje) dėl NATO pajėgų veiklos Rytų Europoje ir Baltijos valstybėse potencialiai galėjo turėti labai rimtų saugumo implikacijų. Neįgyvendinami Putino reikalavimai dėl taikos, tik dar kartą įrodo, jog rusai nenori karo pabaigos. Jiems ar karas, ar ne: Rusija turi permanentinį agresyvumą ir ryklio apetitą. O narystės NATO ambicijų atsisakymas nesumažino Rusijos provokacijų Kaukaze. Todėl Ukrainos atveju, nereikia daryti tos pačios klaidos ir tikėtis, kad Rusija sustabdys savo agresiją. Vakarų valstybių nusiteikimas „tylėti kaip burną prisėmus“ dėl Ukrainos narystės NATO jau ima atrodyti, kaip kapituliantiškas pataikavimas agresyviesiems Kremliaus veikėjams.
O grįžtant prie šių dienų „saugumo garantijų“ išvedžiojimų, akivaizdu, kad Europa be reikalo tokių Rusijai tikrai nežada dalinti. Lapkričio 23 d. Europos Parlamente priėmėme rezoliuciją, kuria skelbiame, kad Rusija yra terorizmo rėmėja. Toks žingsnis eilinį kartą parodė bendrą vieningą požiūrį tarp ES ir jos valstybių narių.
Rezoliucija suteikė naujų idėjų, kurios galbūt ateityje pavirs teisės aktais, leidžiančiais įtraukti ne tiks asmeninis ar grupuotes į teroristų sąrašus, bet ir pačias valstybes. Aišku, buvo galima ir dar griežtesnė pozicija: Rusiją įvardinti ne tik kaip terorizmą remiančią valstybę, tačiau konkrečiai – teroristine valstybe. Putino valdomos šalies veikimo modelis niekuo nesiskiria nuo organizuoto nusikalstamumo grupuočių. Todėl šiandieninė Rusija nusipelno ne tik sankcijų, o ir absoliučios izoliacijos nuo Europos „biznio“. Renčiam naują geležinę uždangą, tegul vėl pora dešimtmečių ten pabūna.
