Juk režimas su kiekviena diena ritosi vis žemyn. Iš pradžių buvo „tik“ teisinės sistemos užvaldymas, partijų draudimas... Po suklastotų 2020 m. prezidento rinkimų žiauriai užgniaužti protestai, nebeliko net menkiausių žiniasklaidos laisvės apraiškų, sunaikintas nevyriausybinis sektorius, pagrobtas lėktuvas, organizuojamos masinės hibridinės migrantų atakos... Pagaliau Baltarusijos žemė tapo placdarmu kruvinoms atakoms prieš ukrainiečių tautą. Ko dar?!
Savaip ironiška, kad kovo 25-ąją – tikrosios demokratinės Baltarusijos nepriklausomybės dieną – autoritarinis režimas svarsto galimybę užpulti kitą nepriklausomą ir laisvą tautą. Tačiau tokia yra kaina, Lukašenkai norint išlikti valdžioje bei turėti rusiškų pinigų ir galios struktūrų palaikymą.
Po 2020 m. masinių protestų reikėjo užsitikrinti Putino pagalbą, o dabar, išlaikius diktatoriaus statusą, už šią paslaugą tenka susimokėti. Nuo 2021 m. rudens Baltarusija pirmą kartą savo šalyje leido vykdyti „Zapad“ pratybas bei prie jų prisidėjo. Jau tada buvo sulaužyta esminė Baltarusijos konstitucinė nuostata išlikti neutralia. O dabar dar ir po vasario mėnesio referendumo Lukašenka naujomis konstitucinėmis pataisomis įtvirtino šalyje galimybę laikyti branduolinius ginklus. Militarizuota Baltarusija bet kokiu atveju yra regioninio lygmens grėsmė, tuo labiau, kad nėra aišku, ar Lukašenkai vis dar pavaldi šalies armija.
Kita vertus, Baltarusijos armija nėra didelė lyginant su Ukrainos: apie 45 000 aktyviai tarnaujančių karių. Remiantis buvusiu Ukrainos generalinio štabo viršininko pavaduotoju, tikimasi, kad prie rusų karinių pajėgų prisijungtų nuo 10 iki 15 baltarusių taktinių batalionų, kurių kiekvienas gali sudaryti iki 800 vyrų. Ukrainos kariuomenės analitikai praneša, kad galima laukti bent trijų „bangų“ po 5 000 karių. Tačiau tai jau bus koordinuojama rusų karinių pajėgų. Įstrigusias taktines grupes Rusija priversta išjudinti kuo skubiau: baigiasi maisto, kuro ir amunicijos atsargos. Pagrindinis baltarusiams teksiantis vaidmuo būtų dalyvauti kare šiaurėje, judant link Kijevo.
Galima svarstyti, kad Lukašenka delsia prisijungti prie karo dėl daugybės galimų priežasčių. Negalima atmesti dezertyravimo galimybės, kadangi net aukščiausio rango pareigūnai armijoje reiškia abejones dėl įsitraukimo į puolimą. Galbūt Baltarusijos įsitraukimas yra delsiamas dėl to, kad tarp karininkų ir valdžios vyksta nesutarimai. Yra ir tikimybė, kad Lukašenka turi mažai įtakos, o aukščiausių kariuomenės grandžių pareigūnai yra valdomi jau Rusijos. Galimas dalykas, kad Rusija šiuo metu siekia persigrupuoti, įtraukdama karines grupuotes iš kitų šalių: kalbama apie derybas su samdiniais Sirijoje. Tikėtina, kad Baltarusija prisijungs, prasidėjus naujai atakos bangai.
Nuo karo pradžios Baltarusijoje jau suimta šimtai protestuotojų. Tad nereiktų nustebti, jog, Lukašenkai pradėjus siųsti karius į Ukrainą, vėl kiltų milžiniški protestai, palygintini su tais, kurie vyko 2020 m. Viešosios nuomonės apklausos atskleidžia, jog didžioji dalis baltarusių nepritaria dalyvavimui kare ir ukrainiečių nelaiko priešais. Taip pat daugėja pranešimų, kad opoziciškai nusiteikę baltarusiai sudarinėja karines grupes, kurios jungiasi prie ukrainiečių kovoje su Rusija. Teigiama, kad mažiausiai 200 baltarusių prisijungė prie Ukrainos karinių pajėgų. Reikia tikėtis, kad savanorių skaičius tik didės.
Daugybė baltarusių tiki demokratijos, laisvės ir teisės viršenybės principais. 1918 m. Baltarusių liaudies respublikos idėjas šiandien tęsia demokratinė opozicija. Istorinė simbolika visada sutelkia. Tad ir kovo 25-oji dar kartą primena visiems demokratinių principų svarbą.
