Svarbu pabrėžti, kad daug dėmesio Europos Parlamente skiriame žmogaus teisių klausimams ne tik ES viduje. Kartais esame patys sau netgi per skrupulingai reiklūs, o reaguoti į pasaulyje vykstančius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus imame ir „pavargstame“. Kaip bebūtų, štai šios sesijos akiratyje atsidūrė Kinija ir ten komunistų valdžios vykdomi plataus masto žmogaus teisių pažeidimai. Vienas iš jų – sistemingas religinių grupių persekiojimas.
Todėl be jokių abejonių palaikiau rezoliuciją dėl nuolatinio „Falun Gong“ religinio judėjimo persekiojimo Kinijoje ir Ding Yuande atvejo. Šio religinio judėjimo dalyviai jau daugelį metų patiria psichologinį smurtą, yra kankinami, jiems net atliekamas organų ėmimas persodinimui, tam, kad atsisakytų savo tikėjimo. Kinijoje ir kitos etninės bei religinės grupės, kurios neatitinka komunistų partijos politikos, įskaitant uigūrus ir tibetiečius, patiria daugybę metų trunkantį persekiojimą bei kankinimus.
Dėl tokių brutalių ir protu nesuvokiamų Kinijos komunistų partijos veiksmų pritariau rezoliucijos raginimui, kad prie šio religinių mažumų ir kitų etninių grupių persekiojimo prisidėjusiems subjektams būtų taikomos ES sankcijos dėl žmogaus teisių pažeidimų. Taip pat sutikau, kad asmenims, prisidėjusiems prie kankinimų, ES turėtų pradėti taikyti ribojamąsias priemones, kurios apimtų draudimus išduoti vizas, turto įšaldymą, išsiuntimą iš ES teritorijų.
Remiantis tarptautinės ne pelno siekiančios krikščioniškos žmogaus teisių organizacijos „China Aid“ raportu, krikščionių ir kitų religinių mažumų persekiojimas pasiekė blogiausią lygį, kokio dar nebuvo per 40 metų nuo vadinamosios „kultūrinės revoliucijos“ laikų. Kinijos valdžios institucijos vykdo reidus, dažnai nutraukia mišias, krikšto ir bažnyčios metinių minėjimo, vestuvių ceremonijas.
Kinijoje krikščionims leidžiama melstis tik „oficialiose bažnyčiose“, įregistruotose valdžios institucijose, atsakingose už protestantizmą ir katalikybę. Tačiau daugelis krikščionių atsisako melstis pagal Kinijos komunistų principus indoktrinuotose bažnyčiose ir meldžiasi pogrindinėse bažnyčiose. Nuo 2022 m. krikščionys patiria precedento neturinčią cenzūrą, net ir internete. Tai liečia bažnytines svetaines, telefonų programėles ir net internetinių pokalbių grupes.
O ir bendrai reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais suaktyvėjo krikščionių persekiojimas pasaulyje, ne tik Kinijoje. Pavyzdžiui, Nigerijoje įvyko džihadistų išpuolis Kalėdų išvakarėse, kai 26 skirtinguose kaimuose šautuvais ir mačetėmis ginkluotų vyrų būriai užpuolė kaimo gyventojus, nužudė 198 ir sužeidė dar 300 žmonių.
Vien tik per 2023 m. religinių ekstremistų grupės įvykdė 525 išpuolius prieš krikščionis Indijoje bei masiškai naikino bažnyčias. Pasaulyje vis labiau augant religiniam ekstremizmui bei terorui, manau, kad Europos Parlamente galime ir privalome imtis daug aktyvesnio vaidmens, reaguojant į krikščionių persekiojimą ne tik Kinijoje, Nigerijoje ar Indijoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio vietų.
Be to, Europos Parlamente pastaraisiais metais vis dažniau tenka reaguoti į karinius konfliktus, jų malšinimą ir humanitarines pasekmes. Ir tai ne vien tik Rusija, ne vien tik „Hamas“. Pavyzdžiui, per šią plenarinę sesiją buvo aptariamas žiaurus nuo 2023 m. besitęsiantis Sudano pilietinis karas. Situacija labai bloga, o beveik pusei Sudano gyventojų reikalinga humanitarinė pagalba. Gresia badas, infrastruktūra smarkiai apgadinta, uždarytos mokyklos ir sveikatos priežiūros įstaigos, neveikia bankai.
Todėl pritariau raginimui balsuojant už rezoliuciją dėl Sudano, kad kuo skubiau būtų suteikta prieiga patekti į Sudaną Pasaulio maisto programai ir kitiems humanitarinės pagalbos teikėjams. Parlamentas gali inicijuoti specialias procedūras, siekdamas atkreipti dėmesį į konkrečius atvejus arba sritis, kuriose būtina pagerinti žmogaus teisių apsaugą. Todėl Sudano atveju situaciją privalome atidžiai stebėti bei dokumentuoti visus vykdomus karo nusikaltimus, jeigu ateityje atsakingos institucijos inicijuotų baudžiamąjį tribunolą.
Europos Parlamentas turi galimybę skatinti dialogą su pilietine visuomene ir nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios aktyviai dalyvauja ginant žmogaus teises. Todėl ES dažnai daug dėmesio yra skiriama pilietinės visuomenės stiprinimo ir spaudos laisvės temoms. Dar 2023 m. spalio 3 d. balsavome dėl Europos žiniasklaidos laisvės akto pakeitimų, skirtų žiniasklaidos pliuralizmui užtikrinti ir apsaugoti žiniasklaidos nepriklausomumui nuo valdžios, politinio, ekonominio ar privačių asmenų kišimosi.
Deja, kaimynystėje, o konkrečiau posovietinėse Azijos valstybėse (atsimename, jog tai – buvusios „SSRS respublikos“), žiniasklaidos laisvė vis dar išlieka labai suvaržyta. Pavyzdžiui, Tadžikistano atveju žiniasklaidos padėtis nuolat blogėja. Žurnalistai yra teisiami ir įkalinami, o naujienų agentūros nuolat susiduria su grasinimais. Viena vertus, reikia pripažinti, kad tai tiesioginė Rusijos įtakos pasekmė.
Ne kartą esu sakęs, kad negalime palikti Centrinės Azijos valstybių Rusijos ir Kinijos įtakai. Autoritariniai režimai siekia pagal savo atvaizdą formuoti kaimynines valstybes bei regioninę geopolitiką. Todėl ES privalo didinti paramą Tadžikistano ir kitų besivystančių valstybių (įskaitant buvusias sovietines) pilietinei visuomenei, žmogaus teisių gynėjams ir nepriklausomos žiniasklaidos darbuotojams.
Neabejotina, kad augantis karinių konfliktų kiekis pasaulyje tiesiogiai veikia žmogaus teisių padėtį, todėl tarptautinė bendruomenė turi stengtis taikyti atgrasymo ir prevencijos priemones dar iki prasidedant naujiems konfliktams.
