Išskirčiau dvi problemų „dimensijas“ – pirma, dėl personalijų, antra, dėl politikos turinio.
Svarbus „personalinis“ klausimas – kandidato nominavimas nuo Lietuvos į Europos Komisiją. Pasvarstykime: jei tai būtų Seimo kadencijos vidurys – nė abejonių nekiltų dėl Gabrieliaus Landsbergio nominavimo į šį postą.
Vyriausybė pasiūlytų šią kandidatūrą, Seimo dauguma sutartų (neabejoju), o Prezidentui beliktų tik pritarti. Tada jau Europos institucijos spręstų dėl kandidatūros priimtinumo, dėl konkretaus portfelio (Europos Komisijos nario atsakomybės srities) priskyrimo (pozityviu rezultatu taip pat neabejoju).
Tai, jog Europos Komisijos nario nominavimo procesas pagal laiką „kažkiek sutampa“ su vykstančia Seimo rinkimų kampanija, jau kelia insinuacijų bangą. Kokių tik argumentų neprikuriama. Ir, į kokį portfelį Lietuvos deleguojamas Europos Komisijos narys pretenduotų. Ir kuris kuriam portfeliui būtų „gabesnis“. Ir, jog valdančioji dauguma turėtų, ar galėtų, nominuoti kurį nors kitą kandidatą, pavyzdžiui, dabartinę premjerę. (O gal ji tinkama būti premjere dar vieną kadenciją?..).
O gal ir ministrę. Ir, jog gal tuoj va tuoj eventualiai Seime susiformuos nauja dauguma (iš tiesų tai nauja Vyriausybė bus suformuota gal gruodį, tai dar ne tuoj). O jei toji valdančioji dauguma pasikeistų – tai kaip čia atrodytų, jei metai po metų Lietuvai atstovautų Gabrielius Landsbergis, kuris „nebebus“ (natūralu, kad daug kam to norisi) valdančiojoje daugumoje... Tik va smagu pamiršti, kad šiandien, čia ir dabar, o iš viso penkerius metus, Europos Komisijos nario pareigas eina Virginijus Sinkevičius, kurį 2019-aisiais nominavo partija, kuri seniai nebe valdančiojoje daugumoje. Ir koks portfelis jam teko – tokį ir „nešiojo“...
Tai toks tas karščiausias personalinis klausimas.
O dėl politikos turinio – tai karščiausia išlieka, be abejo, Ukrainos tema. Mums teko ją visapusiškai gvildenti dabartinėje, jau greit pasibaigsiančioje, Europos Parlamento kadencijoje. O pastarojo meto su Ukraina susiję įvykiai bei sprendimai kelia naujų implikacijų pasauliui, Europai ir konkrečiai Lietuvai.
Liucernoje birželio 15–16 d. įvyko aukščiausiojo lygio susitikimas dėl Ukrainos. Dviejų dienų trukmės konferencijoje, kurioje dalyvavo 100 veikėjų (92 valstybės ir 8 tarptautinės organizacijos), priimta deklaracija. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis teigė, kad šis susitikimas – didelė sėkmė Ukrainai, ir kad jį visiškai tenkina priimtos deklaracijos turinys. Kertinis klausimas – Ukrainos teritorinis vientisumas – pabrėžiamas ir nekvestionuojamas.
Savo ruožtu Rusijos režimas (stiprindamas beatodairišką taikios Ukrainos infrastruktūros daužymą ir sukeldamas naujas taikių piliečių žūtis) pabandė pateikti savąją „taikos formulę“. Toji Kremliaus pozicija suspėjo savaip „ataidėti“ ir Lietuvoje vykusiose rinkimų kampanijose. Tai – ir rinkimų į Europos Parlamentą debatuose, o Prezidento rinkimuose tai jau skambėjo kaip konceptuali alternatyva nuosekliai vykdomai Lietuvos užsienio politikai.
Prezidento rinkimuose takoskyra tarp prorusiškų ir provakarietiškų nuostatų nusibrėžė visiškai aiškiai. Kas gi galėtų abejoti, kad Ukrainos tauta pavargo nuo karo, tik ar tai implikuoja priimti Kremliaus režimo diktuojamą „taikos formulę“? O tokios nuotaikos daliai Lietuvos rinkėjų pakankamai rezultatyviai sugestijuojamos. Ar „taikos Ukrainos teritorijų sąskaita“ lozungas persikels į Lietuvos Seimo rinkimų diskursus, į partijų priešpriešą – matysime. Gi Zelenskis teigia, kad antrasis toks viršūnių susitikimas, kuris neseniai įvyko Šveicarijoje, baigsis karo pabaiga.
O tuo pat metu iššūkiai Vakarams dėl paramos Ukrainai stiprinimo nė kiek nemažėja. Kaip jau ne kartą teigė ukrainiečiai, svarbu, kad oro apsaugai būtų teikiama pirmenybė. Būtinas pakankamas kiekis oro gynybos ir kitų ginklų. Be kita ko, tai svarbu kritiškai svarbiai energetikos infrastruktūrai apsaugoti. Europos Komisijos ir Ukrainos energetikos ministerijos įsteigtas Ukrainos energetikos paramos fondas, kuris naudojamas finansuoti neatidėliotiniems Ukrainos energetikos įmonių poreikiams (pavyzdžiui: įrangai, kurui, paslaugoms, reikalingai infrastruktūrai remontuoti ir energijos bei šilumos tiekimui Ukrainoje palaikyti) yra tik dalinis problemos sprendimas.
Ukrainos energetikos poreikiams sudėtingėjant, reikalinga dar konkretesnė finansinė ir techninė parama Ukrainos energetikos infrastruktūrai. Daugybę mėnesių Europos Parlamente per debatus ir rezoliucijose nuolat raginome ES Komisiją ir Tarybą padidinti paramą Ukrainos energetikos sektoriui. Į ES finansinės paramos paketus įtrauktas ir finansavimas energetikos infrastruktūrai atkurti.
Tačiau techninės paramos tiekimu Ukrainai Europa apsiriboti nebegali. Priimtas 14-as sankcijų Rusijai paketas svarbus, bet aiškiai nepakankamas.
Gerai, kad vykdomi politiniai pažadai ir pradedamos derybos su Ukraina (ir Moldova) dėl pilnutinės narystės ES. Ukraina yra Europos dalis (kaip ir Lietuva visada ja buvo). Vis dėlto privalu kuo greičiau pasiekti Rusijos vykdomo agresyvaus karo eigos persilaužimą Ukrainos naudai. Nuolat besikartojantys Maskvos išpuoliai prieš civilius gyventojus bei infrastruktūrą pagal tarptautinę teisę yra karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui. Štai veiklos erdvė ir naujos kadencijos Europos Parlamentui, ir būsimajam Lietuvos Respublikos Seimui, ir tarptautinėms organizacijoms.
