O realybė? O toji Lietuvos aplinkosaugos – ypač vandens resursų tausojimo – realybė per tą patį pusmetį sparčiai ritasi link katastrofiškos. Galėję girtis kone beribiais švaraus vandens resursais, įgudome jį išmaniai teršti. Lyg būtų negana bendros klimato kaitos, kuri nusekino upes, pažemino gruntinio vandens lygį... Tai dar ir patys prisigyvenome iki dviejų rimtų katastrofų. Natūralu, jog klausiame savęs: kas toliau?
„Žaliasis kursas“ bus bevertis be teisės aktų realaus, faktinio įgyvendinimo. Jokia Europa neatsiųs Lietuvon jokio specialaus aplinkos prievaizdo. Turi veikti valstybės institucijos. Ar jos veikia tinkamai? Ir Alytaus gaisro, ir „Grigeo“ išmatų tragedijos nuteikia graudžiai. „Privatūs asmenys“ apstūminėja vietos ir valstybės valdžią. O gal geranoriškai susitaria? Mielieji! Kai kitąkart manęs Europos Parlamente paklaus, ar Lietuvoje esama korupcijos – kaip man patarsite atsakyti? Ginti Lietuvą? Balinti? O kai kolega latvis paklaus, iš kur pietinis vėjelis atpūtė teršalus į jų pajūrio ruožą – man tylėti, neteršti Lietuvos vardo?!
Tegu dabartinė Lietuvos valdžia pademonstruoja vandens telkinių stebėsenos rezultatus. Kokie konkrečiai parametrai tiriami.
Manau, turime susitelkti ir pareikalauti – pradžiai – bent jau minimumo. Tegu dabartinė Lietuvos valdžia pademonstruoja vandens telkinių stebėsenos rezultatus. Kokie konkrečiai parametrai tiriami. Ką, pavyzdžiui, rodo pastarieji ir ilgalaikiai, kelerių metų, monitoringo duomenys? Pradžiai – bent keliuose taškuose. Tarkim, Kuršių mariose ties Klaipėda, Nemune žemiau Alytaus, Neryje žemiau Jonavos, Girstupio upelyje ties Adomo Mickevičiaus slėniu Kaune, na, ir dar keliose vietose visuomenės siūlymu. Tada pasikvieskim europinius ekspertus ir išklausykime jų nuomonės. Patikėkit, pamatysim visko! Linksma tikrai nepasidarys! Tada grįžkim prie temos: kas pelnosi Lietuvoje žmonių, žuvų, vandens ekosistemų sąskaita? Ir pagaliau – ar Lietuvoje galioja Europos Sąjungos teisė?
Vaizdas kaip Holivudo filme: prokuratūra privalo griežtai slėpti savo planus – kad tik korumpuotieji „vietoje“ nesužinotų.
Manau, atėjo laikas prisiminti Sąjūdį ir jo didžiąsias aplinkosaugines akcijas, išjudinusias sovietinę pelkę, kol pagaliau tai atvedė iki visos sovietinės sistemos žlugimo. Nuo ko tai prasidėjo? Nuo visuomenės įsijungimo, nevyriausybininkų judėjimo. Tad gal – „pradėkim iš naujo, juk esam pasauly tik...“
Iš tiesų, pradėkim nuo paprastų dalykų, bet sistemingai. Lietuva ne tokia jau didelė. Piktybiškos vandenų taršos atvejus tikrai būsime pajėgūs suregistruoti be jokių didelių kaštų.
Ir Alytaus, ir „Grigeo“ atvejai – piktinantys, bet sprendžiami. Vaizdas kaip Holivudo filme: prokuratūra privalo griežtai slėpti savo planus – kad tik korumpuotieji „vietoje“ nesužinotų... Man dėl to graudoka, na, bet bent jau kažkoks rezultatas iš to yra. Nebiurokratiškai sureagavo ir mūsų eurokomisaras Virginijus Sinkevičius, principingai pasielgė kai kurie prekybos tinklai...
Ir vis dėlto – kol aplinkosaugos reguliavimas neveiks valstybės politikos lygiu, kol verslo atstovai vengs atsakomybės, tol ir žmogaus kasdienių įpročių pokyčiai gamtos labui neturės tokios didelės ir pozityvios įtakos, kokią galėtų ir privalėtų turėti.
Liudas Mažylis yra Europos Parlamento narys, Aplinkos, sveikatos ir maisto saugos komiteto (ENVI) pagrindinis narys.
