Tačiau Europos Sąjungos plėtros procesas dar nėra baigtas. Dėl nesaugios geopolitinės padėties regione, o konkrečiai Rusijos agresijos Ukrainoje, ES institucijos pasiuntė aiškų signalą, kad tolimesnė Rytų Partnerystės šalių plėtra yra būtina siekiant užtikrinti Europos saugumą.
Tačiau, kad kandidatės taptų narėmis, yra reikalinga pasiekti tam tikrą pažangos lygį, suderinant savo politines, ekonomines, teisines ir administracines sistemas su ES standartais. 2004 m. plėtros posovietinių valstybių socioekonominis kontekstas turi panašumų į dabartinių Rytų Partnerystės kandidačių bei kandidatės statuso siekiančių šalių.
Visgi naujam plėtros etapui turi pasiruošti ir pati ES bei jos institucijos, siekiant, kad sprendimų priėmimo procesai išliktų ir toliau efektyvūs. 2024 m. kovo 20 d. buvo pristatytas Europos Komisijos komunikatas dėl plėtrai pasirengti skirtų reformų ir politikos peržiūrų. Komunikate buvo įvardintos pertvarkos keturiose pagrindinėse srityse: vertybės, politika, biudžetas ir valdymas. Dokumentu siekiama pradėti išsamią ES vykdomos politikos sričių apžvalgą dar prieš prisijungiant naujoms šalims kandidatėms prie Bendrijos.
Visų pirma, ES ketina sustiprinti dabartines priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad Bendrijoje būtų laikomasi teisinės valstybės principų. ES pastaraisiais metais turėjo rimtų iššūkių su kai kuriomis Centrinės Europos valstybėmis, kurios bandė paminti teisinės valstybės ir demokratinius principus. Tačiau Bendrijos turimi mechanizmai, pavyzdžiui, 2021 m. Komisijos patvirtintas Teisinės valstybės sąlygų reglamentas, leidžia įšaldyti sanglaudos lėšas, jeigu narė nesilaiko pagrindinių demokratinių principų.
Taip pat ES politikos peržiūra bus siekiama sustiprinti klimato ir aplinkosaugos įsipareigojimus bei suderinti ekonominės, socialinės ir teritorinės konvergencijos politiką, besiruošiant kandidačių narystei.
Kitas svarbus iššūkis bus ES institucijų sprendimų priėmimo proceso peržiūra. Bus siekiama, kad Vadovų Taryboje būtų pereinama nuo vienbalsio balsavimo, tai yra, veto teisės, prie kvalifikuotos balsų daugumos svarbiausiose politikos srityse. Tokiu būdu numatyta siekti išvengti sprendimų įstrigimo balsuojant dėl svarbiausių ES politikos klausimų. Tačiau, mano nuomone, įgyvendinant balsavimo sistemos pokyčius reikėtų atsižvelgti, kad ir toliau būtų paisoma konkrečių valstybių strateginių interesų.
Kaip tik paskutinės šios Europos Parlamento kadencijos plenarinės sesijos metu debatuose dėl ES institucijų reformų ir politikos apžvalgos pasisakiau, kad 2004 metų plėtros banga įrodė, jog Bendrija sugebėjo ne tik sėkmingai integruoti tuo metu pažangos keliu žengiančias Europos valstybes, tarp jų ir Lietuvą, bet ir išlaikyti institucijų funkcionalumą. Vis dėlto 20 metų yra daug, o per tą laiką šalių kandidačių bei laukiančių kandidatės statuso žymiai padaugėjo.
Pasikeitė ir geopolitinė situacija regione, o Rusijos karinė agresija Ukrainoje, deja, tik primena apie pavėluotus plėtros žinginius. Todėl verta prisiminti, kad 2004 m. „dešimtuko“ šalys sugebėjo įgyvendinti ne tik ekonomines, bet ir principines demokratijos bei teisės viršenybės reformas. Ir bendrai po 2004 m. plėtros Rytų ir Centrinės Europos valstybės sėkmingai tęsė demokratijos, žiniasklaidos bei teismų reformas.
Naujosios valstybės narės turėjo suderinti savo nacionalinius teisės aktus ir reguliavimo sistemas su ES standartais ir taisyklėmis. Šis procesas apėmė plataus masto teisines ir reguliavimo reformas tokiose srityse kaip konkurencijos politika, žemės ūkis ir aplinkos apsauga. Sėkmingai įgyvendintos reformos lėmė, kad ES iš programų skyrė daug lėšų infrastruktūros projektams ir ekonominės plėtros iniciatyvoms.
Narystė sustiprino regioninį bendradarbiavimą, ypač tokiose srityse kaip saugumas ir aplinkosauga. Dalyvavimas ES programose ir iniciatyvose – nuo mokslinių tyrimų ir inovacijų iki švietimo ir socialinės įtraukties – dar labiau sustiprino 2004 m. įstojusių šalių integraciją į Europos bendruomenę. Dabar galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvos narystė ES paskatino ekonomikos augimą, nes ji suteikė galimybę patekti į ES bendrąją rinką ir palengvino užsienio investicijas.
Akivaizdu, kad kandidatėms tapus narėmis reformos ties tuo nesustoja. Ukraina jau 2014 m. Maidano įvykių metu įrodė, jog šalis aiškiai apsisprendė, kokią geopolitinę kryptį ji pasirinko. Žinoma, Rusijos ir jos agentų įtaka turėjo nemenką poveikį Ukrainoje, ten siekiant korupciniais būdais kuo labiau pristabdyti įgyvendinamų europinių reformų procesą.
Europos Parlamente nuo pat 2019 m. kadencijos pradžios siekėme, kad plėtros klausimas dėl Rytų Partnerystės ir Vakarų Balkanų šalių būtų diskutuojamas aktyviau. Suprantama, kad šalys, siekiančios tapti ES narėmis, turi įrodyti padarytą pažangą siekiant atitikti esminius Asociacijos sutartyje nurodytus kriterijus per stojimo derybas su ES.
Šiame procese Europos Komisija ir kitos ES institucijos reguliariai vertina šalies kandidatės pažangą ir konsultuojasi su esamomis ES valstybėmis narėmis. Tačiau pagrindinis skirtumas tarp dabartinės Europos ir 2004 m. Europos yra tas, kad saugumo situacija yra daug pavojingesnė.
Kandidačių pasirengimas bei reformų įgyvendinimo tempas nėra vienodas. Tarkim, karas Ukrainoje smarkiai apsunkina valstybines institucijas imtis dar efektyvesnio reformų vykdymo. Moldova nuolatos patiria energetinį ir ekonominį spaudimą iš Rusijos. Tačiau Europos Komisija 2023 m. teigiamai įvertino Ukrainos vykdomos reformas, todėl tų pačių metų gruodžio 14 d. Europos Vadovų Taryba nusprendė pradėti stojimo derybas su Ukraina.
Rytų Partnerystės kandidačių, tai yra Ukrainos ir Moldovos, žmonės aiškiai pasisako už narystę ES. Tai daugybės metų įdirbis, kadangi Ukraina jau nuo 2017 m. vykdo Asociacijos sutartyje nurodytas reformas.
2004 m. plėtros „dešimtukas“, o konkrečiai posovietinės valstybės, puikiai žino, kad narystė ES atvėrė ekonominio vystymosi, politinio stabilumo ir saugumo galimybę. Todėl ES privalo siūlyti laipsnišką, tačiau kartu ir lankstesnę integraciją. Procesas nėra lengvas, tačiau 2004 m. ES plėtros valstybių sėkmingas pavyzdys įkvepia, kad Europa gali pakartoti sėkmę.
