Tad šis referendumas yra vienas „iš serijos“, eilinį kartą bandant imituoti demokratiją, taip kvailinant piliečius ir gluminant tarptautinę bendruomenę – neva apsisprendžiama, reikia ar nereikia naujų politinės sistemos pokyčių. Iliuzijų dėl referendumo legitimumo niekam nekyla. Jis organizuojamas eliminavus daugumą politinio proceso dalyvių: pilietinę visuomenę ir laisvą žiniasklaidą bei tvyrant viešai baimei dėl galimų represijų – įkalinimo, smurto ir kankinimo.
O ir pats konstitucinių pataisų projekto turinys yra simbolinių institucijų bei beletristinių pakeitimų kratinys, iš tiesų labiau akcentuojantis naujus galimus vaidmenis Lukašenkai po to, kai jis kada nors nuspręs nebebūti prezidentu. Vis dėlto referendumus (net ir diktatūrų inicijuojamus) tenka analizuoti ir juos vertinti. Pavyzdžiui, nėra visiškai tas pats, ar referendumas vyks esant Baltarusijos teritorijoje Rusijos kariuomenei, ar ji pasitrauks, kaip žadama, po vasario 20-ąją numatytos Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų pabaigos.
Atmosfera prieš referendumą
Išankstinis balsavimas dėl konstitucinių pataisų prasidės jau vasario 22–26 dienomis. Žinant, kad virš 30 tūkst. karių iš Rusijos dalyvaus pratybose „Sąjungininkų ryžtas“, o jų išvedimas užtruks tikrai ne vieną dieną po oficialios pratybų pabaigos, tad reikės laikyti, kad referendumas šalyje vyks dar su dislokuotais kitos valstybės kariniais daliniais. Todėl įtampa visuomenėje bus tikrai aukščiausio lygmens, specialiai ar ne, tačiau bet kokiu atveju taip Lukašenka ar Putinas darys įtaką žmonių apsisprendimui eiti balsuoti. Nėra netikėta, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojams nebuvo išsiųstas pakvietimas misijai dėl referendumo vertinimo.
Taip būta ir 2020 m. rugpjūčio 9 d. Baltarusijos prezidento rinkimuose, nors tąkart Baltarusijos pareigūnai teigė, kad „netyčia“ per vėlai išsiuntė kvietimą misijai, o dėl to tarptautiniai stebėtojai nespėjo pasiruošti. Šįkart referendumo skaidrumą vertins Rusijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Kazachstano, Kirgizijos – Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) – stebėtojų misijos atstovai. Tai kaip tik tos valstybės, kurios pačios dažnai yra kritikuojamos (nors ir nevienodu laipsniu) dėl savo politinių sistemų trūkumų ir nedemokratinės praktikos. Todėl būtų naivu tikėtis, kad šis, akivaizdžiai „parodomasis“, referendumas atitiks kokius nors tarptautinės bendruomenės demokratinių rinkimų standartus.
Dar iki 2022 m. vasario mėnesio režimo pareigūnai ėmėsi prevencinių priemonių, kad apylinkių komisijų formavimas dėl referendumo būtų patikėtas vietos valdžios institucijoms. Šios savo ruožtu į apylinkių komisijas paskyrė atstovus iš lojalių režimui partijų, NVO ir profesinių sąjungų. Pagal Baltarusijos Helsinkio komiteto ir žmogaus teisių centro „Viasna“ duomenis, iš 42 opozicinių partijų pasiūlytų atstovų į apylinkių komisijas nei vienas nebuvo patvirtintas, todėl dabar pirmą kartą Baltarusijos istorijoje opozicijai rinkimų komisijose visiškai nebus atstovaujama.
Kitas svarbus aspektas – į užsienį režimo išstumtų Baltarusijos piliečių ignoravimas, nesudarant ten balsavimo apylinkių. Didžioji dalis režimui nepalankių žmonių per pastaruosius porą metų buvo priversti palikti šalį, o Lukašenkai vengiant opozicijos, galimybė dalyvauti referendume jiems nebuvo sudaryta. Ironiška, jog referendumas, kuris neturi jokio legitimumo už Baltarusijos ribų, remiantis tarptautine teise, ir iš esmės nekeis pagrindinių autoritarinės valstybės valdymo principų, yra visomis išgalėmis saugomas galios struktūrų ir režimo lojalistų, demonstruojant jo svarbą.
Kitas svarbus aspektas – į užsienį režimo išstumtų Baltarusijos piliečių ignoravimas, nesudarant ten balsavimo apylinkių.
Analitikų vertinimais, šis Lukašenkos referendumas yra tik asmeninių garantijų ir plano B suteikimas sau, atėjus laikui palikti prezidento postą, o tarptautiniams veikėjams – parodomasis aktas gaišti jų laiką, svarstant, o gal vyksta bent kažkoks demokratizavimo procesas. Maskvai žadan sumažinti prie Ukrainos sienų pajėgų skaičių, nors, remiantis NATO duomenimis, dar papildomi 7 000 karių buvo dislokuoti. O Baltarusijoje vykstančioms pratyboms einant į pabaigą, bet didėjant karių skaičiui šalyje, scenarijus, kad Putinas išves savo karius vis mažiau tikėtinas.
Konstitucinių pataisų turinys
Remiantis 2021 metų gruodžio 27 d. pateiktu Baltarusijos Respublikos konstitucijos pataisų projektu, referendumo metu bus tik vienintelis klausimas: „Ar sutinkate su Baltarusijos Respublikos konstitucijos pataisomis ir papildymais?“ Žinoma, didžioji dalis žmonių net nebus susipažinę su konstitucinėmis pataisomis. Baimės atmosfera bus kuriama Lukašenkos režimui verčiant žmones balsuoti, o reikia atsižvelgti ir į Rusijos karinių dalinių šalyje buvimą.
Visgi konstitucinės pataisos pristato naują politinę instituciją, kurios veikimas yra nevisiškai aiškiai apibrėžtas, „pasimetęs“ tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios principų. Visos Baltarusijos liaudies susirinkimas (rus. Всебелорусское народное собрание) galės būti sušauktas prezidento, dviejų leidžiamosios valdžios rūmų ar 150 tūkst. gyventojų iniciatyva. Šis valdymo organas pristatomas kaip konstitucinės santvarkos garantas, skirtas prižiūrėti visas valdžios institucijas, tačiau, kaip ir galima buvo tikėtis, Lukašenka pagal konstitucines pataisas automatiškai tampa jos nariu. Taip pat pasibaigus kadencijai Lukašenka galės išlikti nariu 5 metų kadencijai ir toliau, o pirmininką, jo pavaduotojus ir kitus prezidiumo narius slaptu balsavimu rinks visos Baltarusijos liaudies susirinkimas. Tad neturėtų likti klausimų dėl Lukašenkos vaidmens ir šioje institucijoje.
Tad akivaizdu, kad vienintelis šios institucijos vaidmuo – suteikti Lukašenkai ir jo artimai aplinkai naują vaidmenį bei garantijų, kad naujas prezidentas, kuris galiojant dabartiniam status quo būtų išrinktas, būtų ir toliau pavaldus Lukašenkai. Ši institucija, sudaryta iš deputatų, teisėjų ir kitų artimos Lukašenkos aplinkos veikėjų, galės pagal naujai priimtas konstitucines pataisas atstatydinti prezidentą, siūlyti konstitucijos pataisas ir papildymus, rengti respublikinius referendumus ir įvesti nepaprastąją padėtį bei turės daug kitų vykdomajai valdžiai būdingų galių.
Todėl toks atsitraukimas visai galimas, žinant, kad Lukašenka yra užsiminęs 2021 m. rudenį, kad daugiau gali ir nekandidatuoti. Tad naują lyderį Lukašenka prižiūrėtų „susiteikęs“ sau visas anksčiau turėtas galias. O suteikimas sau svarbių pozicijų naujos institucijos sudėtyje primena centrinės Azijos posovietinių valstybių valdymo modelius, pavyzdžiui, Kazachstano. Nenuostabu, kad kai kurie politologai tokius referendumus jau seniai kategorizuoja kaip „azijinius“.
Kita vertus, naujomis pataisomis diktatorius užsitikrina sau daugiau atsitraukimo alternatyvų, jeigu Baltarusija demokratizuotųsi arba naujasis prezidentas bandytų teisti arba persekioti. Žinoma, šiek tiek naivu būtų tikėtis, kad Lukašenka dėl jo paties inicijuotų ir kontroliuojamų pataisų bus visiškai saugus nenuspėjamoje ateityje, tačiau teisiniai valstybės pagrindai, jeigu nebus pakeisti, tam tikru mastu saugos jį.
O dėl paties vasario 27 d. referendumo, tai juk ir pačiose demokratiškiausiose šalyse kartais iškyla dilema dėl balsavimo. Norėdamas, kad siūloma politinė iniciatyva nepavyktų, pilietis turi net kelis pasirinkimus. Galima ateiti ir balsuoti „NE“, galima ateiti ir sugadinti biuletenį, galima ir apskritai referendumą boikotuoti, neiti balsuoti ir tikėtis, kad nesusirinks pakankama balsuojančiųjų dauguma. Tik vargu ar tokia tiesioginės demokratijos taktika galėtų pasiteisinti nedemokratiškai suorganizuotame referendume.
Dalyvavome? Boikotavome? Nei taip, nei anaip.
Todėl vasario 27 d. referendumą ir jo rezultatus reiktų tiek Baltarusijos piliečiams, tiek ir tarptautinei bendruomenei ignoruoti, tuo labiau, kad pataisos neužtikrina jokių demokratinių pokyčių, o tiesiog toliau gilina šalies autokratizmą. O mums šis referendumas turbūt labiausiai primena 1991 m. kovo 17 d. referendumą dėl Sovietų Sąjungos išsaugojimo: „Ar yra būtinas Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos išsaugojimas kaip atnaujintos lygiateisių suverenių respublikų federacijos, kurioje žmogaus teisės būtų pilnai garantuotos?“. Armėnija, Estija, Gruzija, Latvija, Moldavija ir Lietuva pasirinko boikotą. Buvo praėjusios vos kelios savaitės po sausio įvykių, įtampa buvo anaiptol neišsisklaidžiusi, televizija užgrobta, visur siautėjo sovietiniai desantininkai... Turbūt nepamiršome, kad tada referendumo balsavimo apylinkės buvo įrengtos ir Lietuvoje. Turėtume gerai prisiminti, kaip anuomet elgėmės. Dalyvavome? Boikotavome? Nei taip, nei anaip. Tiesiog tą referendumą ignoravome! Ir Sovietų Sąjunga sėkmingai suiro.
