Per pastaruosius mėnesius pastebėjau ir kitką: į pandemiją bei į jos suvaldymo priemones politikai reaguoja ir savo veiksmus projektuoja nevienodai. Man smagu pritarti tiems, kuriems visų pirma svarbiausia yra žmogus. Atrodo, žmogus svarbu visiems, bet kai kuriems „žmogus“ netrunka tapti statistiniu vienetu jų politinėse biurokratinėse analizėse.
Kitaip tariant – procento dedamoji. Ne kartą viešoje erdvėje girdėjome, kad svarbiausia – „išsaugoti sveikatos sistemą, ūkį, pajamas, BVP augimą…“ „Kažkas susirgo COVID-19? Nepasisaugojo turbūt… Mes gi sakėm, kad saugotųsi… O ir senas jau… Gyveno, gyveno ir prisigyveno – pateko į rizikos grupę…“ – šios ir kitos mintys taip pat vis nuskambėdavo viešoje erdvėje. Taigi, esama dviejų nuomonių. Gal tai priklauso nuo tave supančios aplinkos? Mano aplinkoje nuo pat gimimo mane supo turbūt tik tas vienintelis požiūris, jog svarbiausia yra žmogus, jo sveikata, jo gyvybė. Džiaugiuosi ir dabar būdamas Europos liaudies partijos frakcijos Europos Parlamente nariu – ten irgi požiūris į politiką neatsiejamas nuo požiūrio į žmogų.
Mano aplinkoje nuo pat gimimo mane supo turbūt tik tas vienintelis požiūris, jog svarbiausia yra žmogus, jo sveikata, jo gyvybė.
COVID-19 pandemijos krizė išties tapo tikru iššūkiu Europoje. Pradžioje Europos Sąjungos valstybėms narėms teko išlaikyti ir solidarumo egzaminus. Džiugu, kad galiausiai ES ėmėsi koordinuotų veiksmų krizei įveikti. Prieita istorinių sprendimų: ES tenka skolintis, tam, kad pavyktų kartu visiems atsigauti iš krizės. 750 mlrd. eurų – milžiniška suma; Lietuvai iš jos numatoma 6,3 mlrd. eurų.
Vis dėlto pandemijos pradžioje Europos valstybėms ir atskiriems politikams teko imtis būtiniausių veiksmų, o tai vedė prie ne tik geros, bet ir ne tokios geros praktikos pavyzdžių: ne visur buvo statomas į atskaitos tašką žmogus. Pagalvokime, kad už sveikatos sistemos ir verslo sektoriaus taip pat kantriai slepiasi žmonės. Ir kai viešoje erdvėje skamba „kad tik atlaikytų sveikatos sistema“, tai gali klaidinti. Juk sveikatos apsauga neveiktų be medicinos darbuotojų ir pacientų. O „verslo gelbėjimo planas“ irgi turi poteksčių: juk ne patį verslą dėl verslo norima išgelbėti, juk darbo vietos – pirminis prioritetas. Kaip sujungti į viena gyvybių išsaugojimą, sveikatos sistemą ir verslo plėtrą? Manau, kad tai sunkiai įmanoma be bendros sveikatos sistemos Europos Sąjungoje.
Krizė parodė, kad tiek pasauliui, tiek Europai labai trūksta koordinuotų veiksmų ją sprendžiant. Pralaimėta laiko, netekome labai daug gyvybių. Tokia brutali tiesa, kad valstybių narių sveikatos sistemos nebuvo pasirengusios vienodai, todėl visa tai vedė į netektis, o pagaliau – ir į tą patį ekonominį nuosmukį. Yra paskaičiuota, kiek gyvybių būtų buvę dar papildomai paaukota, jei karantinas būtų buvęs paskelbtas vos keliomis dienomis vėliau.
Pandemija turėtų tapti paskata Europos Sąjungai sukurti tvarią, veiksmingą ir koordinuotą bendrą sveikatos apsaugos mechanizmą. Neabejoju, kad europietiškas sveikatos modelis ir integruotos pastangos vėliau, globaliame kontekste, gali tapti puikiu pavyzdžiu besivystančioms valstybėms ir regionams. Vis dėlto, kodėl ES iki šiol neturi bendros sveikatos sistemos?
Krizė parodė, kad tiek pasauliui, tiek Europai labai trūksta koordinuotų veiksmų ją sprendžiant.
Pagal galiojančias sutartis, sveikatos politika išlieka – didžiąja dalimi – valstybių narių kompetencijoje. Įstojant į ES valstybės narės pritaria susitarimui sveikatos reikalus tvarkytis pačios. Taip buvo nuo pat Bendrijos įkūrimo. ES niekada sveikatos apsaugos nelaikė bendra prioritetine sritimi. Žinoma, būtini projektai būdavo įgyvendinami per įvairius fondus, bet visada už sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą bei teikimą yra atsakingos pačios ES valstybės. ES vaidmuo yra tiesiog papildantis, siekiant bendrų tikslų, sutelkiant išteklius ar kovojant su pandemija, lėtinėmis ligomis.
Bet atkreipkime dėmesį į vieną mintį, išsakytą viename iš neeilinių pastarųjų plenarinių posėdžių: piliečiai suvokia Europos Sąjungą ne vien kaip didelę rinką – supermarket – bet ir kaip didelį valstybinį darinį – superstate. Ir jeigu įprastinėmis sąlygomis dar buvo galima žmonėms vinkliai aiškinti, esą politikos kompetencija yra išskaidyta tarp valstybių narių ir ES, o pačioje ES – tarp įvairių institucijų, tai susidūrus su krize, žmonės klausia tiesiai ir paprastai: tai kas bus daroma?! Arba ir – kodėl nieko nedaroma? Ir klausti mes visi turime teisę. Juolab turime teisę (o ir pareigą) diskutuoti apie bendrą sveikatos sistemą. Juk tik taip sveikatos sistema galės vykdyti svarbiausiąją misiją – gelbėti gyvybę.
Žmogaus gerovė yra neatsiejama nuo europietiškos savivokos dar toli iki Sutarčių, o yra ir Sutarčių žodyje, ir esmėje. Ši krizė skatina iš naujo pergalvoti žmogaus gerovės ir europinės bendrystės sąsajas. Pandemija parodė, kad Europos Sąjungai atėjo pats laikas pokyčiams sveikatos srityje. COVID-19 situacija taip pat atskleidė, kad svarbu ne tik suvokti būtinų veiksmų seką sveikatos apsaugoje, bet tai turi matytis veiksmų seka, kad būtų veikiama greitu tempu. Ši patirtis mums priminė, kaip svarbu yra laikas ir greitis. Pasikartosiu, jog neabejoju, kad būtent bendra sveikatos apsauga ES leistų laimėti daug laiko. O prie rezultato atveda koordinuoti veiksmai.
Kalbant apie Sutartis, tai Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (168 straipsnis) pripažįstama ir numatoma, kad „apibrėžiant ir įgyvendinant visą Sąjungos politiką ir veiklą užtikrinamas aukštas žmonių sveikatos apsaugos lygis“ ir tuo tikslu „Komisija (...) savo pasiūlymuose, numatytuose 1 dalyje, susijusioje su sveikata, sauga, aplinkos apsauga ir vartotojų apsauga, pagrindu bus siekiamas aukštas apsaugos lygis, visų pirma atsižvelgiant į visus moksliniais faktais paremtus pokyčius. Nepriklausomai nuo savo galių, Europos Parlamentas ir Taryba taip pat sieks šio tikslo“ (114 straipsnis).
Šioje sutartyje taip pat aiškiai pripažįstamas svarbus ES vaidmuo, kuris turi būti skirtas gerinti visuomenės sveikatą, užkirsti kelią fizinėms ir psichinėms ligoms. Pagal sutartį, tokie veiksmai apima kovą su didžiausiomis sveikatos problemomis, skatinant jų priežasčių, perdavimo ir prevencijos tyrimus, taip pat informaciją apie sveikatą ir švietimą, stebėjimą, išankstinį įspėjimą apie rimtas tarpvalstybines grėsmes sveikatai ir kovą su jomis (168 straipsnis). Taigi Sutarčių formuluotės atveria pakankamai daug erdvės veikti visos Europos Sąjungos mastu.
Būdamas Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nariu, palaikau iniciatyvą didinti europinio lygio kompetenciją sveikatos srityje. Jau ir dabar esama svarbių iniciatyvų: imamasi spręsti rimtas tarpvalstybines grėsmes, tokias kaip atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, neužkrečiamų ligų prevencija. Pagal turimą kompetenciją ES nenuilstamai stengiasi gerinti visuomenės sveikatą organizuodama viešas kampanijas prieš tabaką, alkoholį, nutukimą ir narkotikus. Siekiama riboti pavojaus žmonių sveikatai šaltinius ir derinant valstybių narių sveikatos strategijas, tokias kaip sveikatos priežiūros specialistų ir pacientų mobilumas.
Įsteigtos specializuotos agentūros, tokios kaip Europos vaistų agentūra ir Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, parodė ES didėjantį įsipareigojimą sveikatos politikai. O štai gegužės pabaigoje Europos Komisijai pristatinėjant Atsigavimo fondą, numatyta ir nauja sveikatos programa „EU4Health“ bei papildomas mechanizmas, skatinantis investicijas ir papildomus pinigus moksliniams tyrimams.
Europos liaudies partijos frakcija nuolat gilinasi į sveikatos problematiką ir kelia sveikatos klausimus Europos Parlamento lygmeniu. Man ir pačiam teko pasisakyti apie kovos su vėžiu problematiką – ankstyvos diagnostikos, prevencijos, mokslinių tyrimų plėtros būtinybės klausimus. Kovą su vėžiu mūsų frakcija laiko viena svarbiausių misijų šioje kadencijoje. Neabejoju, kad, siekiant tokių ambicingų tikslų, bendra ES sveikatos sistema padėtų jų pasiekti daug veiksmingiau. Nuoširdžiai tikiu, kad tai reikš ir kur kas geresnę žmonių gyvenimo kokybę. Dar daugiau – imtis pasaulinės lyderystės ir kurti pridėtinę vertę visam pasauliui.
O lyderystės ir naujai kuriamos vertės būtinybė ypač akivaizdi išgyvenant pandemiją. Dar iki karantino paskelbimo teigiau, kad trūksta koordinuotų veiksmų tarptautiniu mastu. Kritiškai žvelgiau ir į Pasaulio sveikatos organizaciją, kuri, mano nuomone, per ilgai nesiėmė iniciatyvos, o ir vėliau kvietė visus masiškai testuoti, kai tuo metu COVID-19 testai buvo ne visiems prienami rinkoje. Aš ir šiandien pasigendu preciziško išaiškinimo, ką duoda ir ko neduoda testavimas. O galima pasakyti paprastai: „neigiamas testo rezultatas teparodo, kad užvakar dar buvau sveikas“... ES taip pat laikė ne vieną solidarumo egzaminą, kai kalba ėjo apie apsauginių priemonių ar būtinųjų vaistų prekybą vidaus rinkoje. O daugiausiai diskusijų sulaukia skirtingos valstybių priemonės ir krizės įveikimo veiksmai. Žinoma, visų šalių situacija visos pandemijos eigoje smarkiai skyrėsi; skiriasi dar ir šiandien. Vis dėlto netenka abejoti, kad vieninga sveikatos apsaugos sistema ir tinkama koordinacija galėjo padėti išsaugoti daugybę gyvybių.
Dabar jau imtasi daugelio tinkamų veikslų. Europos medicinos agentūra paspartino vakcinos kūrimo procesą, nepamirštamas ir vaisto kūrimas. Europos Komisija finansuoja daugiau nei 100 tyrimų grupių visame pasaulyje ir Europoje, įskaitant pirmąjį klinikinį skiepijimo nuo COVID-19 Europos Sąjungoje tyrimą. Esant būtinybei, kai kurios valstybės dalijasi ir medicininiu personalu. ES remia ir valstybes, kurios nepriklauso Bendrijai. Šį COVID-19 etapą lyg ir pavyko įveikti; padėtis bent jau stabilizuojasi. Bet tikėtina ir antroji pandemijos banga; tada mūsų visų gerovė vėl priklausys nuo koordinuotų veiksmų ir sveikatos sistemos apsaugos kokybės.
Štai neseniai savo paskutinėse Europos semestro rekomendacijose valstybėms narėms Europos Komisija iškėlė susirūpinimą dėl neatidėliotino ir ilgalaikio nacionalinių sveikatos sistemų atsparumo ateities kritinėms situacijoms. Lietuvai rekomenduojama stiprinti sveikatos apsaugos sistemą: užtikrinant jos adekvatų finansavimą, sprendžiant jos darbuotojų ir medicinos priemonių trūkumą, taip pat tobulinti sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumą ir kokybę valstybėje.
Tad, norėdami įveikti krizę, turime ne tik apsikeisti „linkiu sveikatos“, bet ir koordinuotai veikti. O ką galime padaryti visi mes? Kol laukiame sukurtos, patvirtintos ir reikiamais kiekiais pagamintos vakcinos, antivirusinių vaistų – turime ir toliau būti sąmoningi ir nepamiršti fizinės ligos grėsmės. Kitaip tariant – laikytis higienos įpročių, reikiamų atstumų. Prisiminkime tuos visus gerus įpročius, kurios dar vaikystėje mums bandė įdiegti tėvai. Jei turime galimybę dirbti saugiai iš namų – vertinkime ją. Man keista girdėti, kai nuotolinis darbas prilyginamas kone atostogoms. Priešingai – jis reikalauja papildomos įtampos; ir vis dėlto dažnoje situacijoje nuotoliniu būdu įmanoma pasiekti neblogesnį rezultatą, nei tą patį darbą atliekant „gyvai“. Juk turime pagalvoti apie visą medikų personalą, valymą paslaugas teikiančius žmones, parduotuvių darbuotojus, vaistininkus, viešojo transporto vairuotojus ir visus kitus, o dar ir apie jų šeimas! Solidari ir atsakinga Europa prasideda nuo mūsų.
Grįžtant prie bendros ES sveikatos apsaugos sistemos, manau, kad būtina ir bendra visuomenės sveikatos politika, tarpdisciplininė sveikatos apsauga, taip integruojant sveikatos problematiką ir į kitas sritis, tokias kaip kova su klimato kaita, maisto sauga, žemės ūkis ar transportas ir kt. Štai Europos Komisija skatina, kad ES atsigavimas po krizės remtųsi Europos žaliuoju kursu. Turbūt tokios progos bendrai siekti aplinkosaugos ir sveikatos gerovės nebuvo daugelį dešimtmečių. Kas dar realiai galėtų vykti bendroje sveikatos sistemoje? Turėtų būti kuriamas universitetinių ligoninių tinklas, kurio padaliniai būtų kiekvienoje ES valstybėje.
Neturime jokių garantų, kad Pasaulio sveikatos organizacijai tikrai pavyks sėkmingai koordinuoti veiksmus, kad vakcina pasiektų ES rinką (kartu ir Lietuvą).
Tai sujungtų europinį mokslo ir medicinos personalą. Manau, jog turime siekti dar daugiau aprėpiančio sveikatos paslaugų ir sveikatos apsaugos informacijos skaitmeninimo, vaistų receptų kitoj valstybėj galiojimo, bendros elektroninių receptų sistemos, taip pat ir bendros duomenų bazės, grįstos prieinama paciento informacija. Bendras sveikatos tinklas ir lėšos leistų saugiai jaustis ne tik epidemijų ar pandemijų pradžioje, bet ir siekiant sukurti naują vakciną ar vaistus. Jau ne kartą rašiau ir diskutavau bei iš savo chemiko patirties žinau, kad vakcinos kūrimo procesas itin kompleksinis, sudėtingas, ilgas ir, žinoma, brangus. O dar kur visa masinė gamyba, platinimas ir rinkų aprūpinimas.
ES šiuo metu remia vienos vakcinos kūrimą, o jei ji bus sukurta Kinijoje ar Amerikoje? Neturime jokių garantų, kad Pasaulio sveikatos organizacijai tikrai pavyks sėkmingai koordinuoti veiksmus, kad vakcina pasiektų ES rinką (kartu ir Lietuvą). Veikiant sveikatos sistemoje išvien, turėdami didelį europinio mokslo potencialą, tikiu, kad jaustumėmės daug ramesni dėl savo ateities. Kartu tai padėtų užtikrinti mažesnę priklausomybę nuo kitų pasaulio valstybių, o per tai ir stiprinti ekonominę galią rinkoje bei politinę diplomatiją. Žinoma, nemanau, kad vertėtų kurti papildomas biurokratines struktūras. Jau turime Europos vaistų agentūrą ir Europos ligų prevencijos ir kontrolės centrą, kurių veiklą būtų galima papildyti ir praplėsti, per daug neinvestuojant į milžiniškas naujas struktūras. Ir, žinoma, bendra ES sveikatos apsaugos sistema padėtų kovoti su dezinformacija, ugdyti kritinį visuomenės požiūrį į sveikatą ir sėkmingiau komunikuoti prioritetinėse ES sveikatos srityse.
Taigi manau, kad sulaukėme laiko, kai būtinybė kurti bendrą sveikatos apsaugos sistemą Europos Sąjungoje tapo akivaizdi.
Liudas Mažylis yra Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto Europos Parlamente narys.
