Baltarusija, išgyvendama vieną iš didžiausių ekonominių krizių per tris dešimtmečius, neatsitiktinai ieško „draugų“. Ypač kai Rusija tebestringa karo lauke, o atsakomybę dėl karo nusikaltimų teks prisiimti ne tik Putinui, bet ir Lukašenkai.
Pirmiausia, Baltarusija vis dar išlieka pagrindine Rusijos sąjungininke nuo pat karo pradžios. Ji ne tik suteikia visą karinę infrastruktūrą, bet ir leidžia nuolat vykdyti apšaudymus iš šios teritorijos. Dėl to Baltarusijai, kaip tiesioginei karo dalyvei, buvo pradėtos taikyti tikslinės ekonominės sankcijos, įskaitant draudimą keliauti į ES bei turto įšaldymą fiziniams ir juridiniams asmenims. Lukašenkos aktyvios „draugiškų“ valstybių paieškos sutapo su 2021 m. ES sankcijų įsigaliojimu dėl 2020 m. brutalaus susidorojimo su Baltarusijos pilietine visuomene po prezidento rinkimų.
Dabar Minskas eilinį kartą bando „žaisti už abi komandas“ – agresorę Rusiją ir savo suverenitetą ginančią Ukrainą, neneigdamas, kad visų šalių suverenitetas privalo būti gerbiamas. Ironiška, jog Lukašenka, kalbėdamas apie valstybių suverenitetą, pamiršta Baltarusijos situaciją, išdavikiškai leisdamas Rusijai naudotis šalies teritorija.
Žinoma, Lukašenka tikisi, jog apsimesdamas, kad jis palaiko taikų sprendimą Rusijos karo Ukrainoje kontekste, galbūt įtikins ES palengvinti ekonominį spaudimą, kaip nutiko 2016 m. režimui paleidus politinius kalinius. Tačiau iš ES laukiamo „silpnumo“ ženklų nematyti. Vakarų valstybių sankcijų našta turi nemenką poveikį Baltarusijos ekonomikai.
ES narės nuo 2020 m. susitarė taikyti tikslines ekonomines sankcijas Baltarusijai, įskaitant apribojimus finansų sektoriui, prekybai, dvejopo naudojimo prekėms, technologijoms ir telekomunikacijoms, energetikai, transportui. Iš viso buvo pritaikyti 6 sankcijų paketai Baltarusijai, įskaitant ir naujausias priemones dėl režimo teikiamos tiesioginės pagalbos Rusijai kare prieš Ukrainą. Be to, kai kurios didelės Baltarusijos IT įmonės ir darbuotojai išvyko iš šalies, dėl to darbo jėgos pasiūla buvo paveikta emigracijos. O ir ekonominiai santykiai su Ukraina, kuri anksčiau buvo antra pagal dydį Baltarusijos prekybos partnerė, beveik sumažėjo iki nulio.
Kalbant apie bendrą šalies eksportą, ekspertų teigimu jis potencialiai sumažėjo iki 40 proc. lyginant su laikotarpiu kai dar Vakarų sankcijos nebuvo įsigaliojusios. Todėl dabar matome, kaip režimas ir jam pavaldžios institucijos ir įmonės daro viską, kad rastų naujų pirkėjų tiesiog nykstančiam eksportui, apeinant apribojimus. Bandymai susisiekti su „senaisiais“ pirkėjais ir
naujų logistikos ir finansų grandinių kūrimas iš tiesų yra sankcijų apeidinėjimas. Vienas iš naujesnių pavyzdžių būtų karbamido trąšų eksportas. Gardino „Azot“ pasitelkia fiktyvias bendroves, kurios sunkvežimiais ir geležinkeliais į Europą kontrabanda gabena trąšas. Akivaizdu, kad Baltarusija, padedant trečiosioms valstybėms, grubiai apeidinėja sankcijas. Todėl šiuo metu yra reikalinga dabartinių sankcijų revizija ir esamų spragų analizė. Šiuo klausimu pasisakiau EP Tarptautinės prekybos komitete.
O grįžtant prie Lukašenkos užsienio vizitų, dauguma jų pastaraisiais metais neturėjo jokios rimtesnės reikšmės ar poveikio ekonominių ar saugumo garantijų užsitikrinimui.
Pavyzdžiui, per kelis metus Lukašenka skyrė dėmesio separatistiniams arba tiesiogiai Rusijoje aneksuotiems regionams, asmeniškai juos aplankydamas. 2021 m. Lukašenka lankėsi Kryme, nors iki tol laikėsi neutraliteto pozicijos. 2022 m. rugsėjį įvyko netikėtas vizitas į Abchaziją. Tokius vizitus galima vertinti kaip Lukašenkos priverstinį „atsidėkojimą“ Putinui už visą suteiktą finansinę ir saugumo pajėgų paramą, leidusią režimui išgyventi 2020 m įvykius.
Ironiška, jog Lukašenka, kalbėdamas apie valstybių suverenitetą, pamiršta Baltarusijos situaciją, išdavikiškai leisdamas Rusijai naudotis šalies teritorija.
Dabar, nors Rusija jau sudaro daugiau nei pusę Baltarusijos eksporto, prekyba su kitomis šalimis drastiškai sumažėjo. O Lukašenkos vizitų, ypač 2023 m. pradžioje, padaugėjo. Vasario pradžioje Lukašenka keliavo į Jungtinius Arabų Emyratus ir Zimbabvę. Abiejose šalyse Lukašenka simboliškai aptarė bendradarbiavimą ekonomikos ir saugumo srityse, bet jokių esminių ilgalaikių garantijų nebuvo sutarta. Nieko keisto, kad Lukašenka renkasi bendradarbiauti su šalimis, kurios, balsuodamos dėl Jungtinių Tautų rezoliucijų, dažniausiai oponuoja Vakarų valstybių pozicijai.
Net ir karo Ukrainoje kontekste. Tačiau tarptautiniuose santykiuose, švelniai tariant, šios šalys turi ribotą įtaką, todėl Baltarusijos vizitai geriausiu atveju yra tik diplomatiniai. Visgi, kiek įdomesnis diktatoriaus vizitas įvyko kovo 1 d. Pekine. Kinijos revizionistinė politika per ne vienerius metus ne tik turėjo įtakos ES ir JAV prekybos ir pramonės politikai, tačiau sukėlė ir tarptautinio saugumo implikacijų.
Kinijos karinė agresija Indokinijos regione ir Pietų Kinijos jūroje, o taip pat nuolatinis karinis spaudimas Taivanui rodo, jog Pekinas ieško konfrontacijos. Kinija gali burti tarptautinę koaliciją iš nedemokratinių šalių, taip tikintis mesti iššūkį JAV ir Vakarų pasaulio vyraujančiai santvarkai. Todėl įdomu, kiek tokia revizionistinė koalicija su tokiomis šalimis kaip Baltarusija turi galios keisti tarptautinį status quo?
Net ir Tarptautinių organizacijų balsavimai, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų, atskleidžia, kad ši koalicija yra kukli. Rezoliucijos, smerkiančios Rusiją dėl karo, yra patvirtinamos. Nebus lengva sugriauti demokratija, tarptautinių organizacijų bendradarbiavimu ir teisės viršenybe grįstą tvarką, kuri po Antro Pasaulinio karo suteikė viltį turėti besitęsiančią nuolatinę taiką. O realiai vertinant
Baltarusijos santykius su Kinija, jie tik nuo 2022 m. rugsėjo vėl grįžo į viešąjį diskursą, kai Pekinas pakėlė diplomatinių santykių statusą iki visapusiškos strateginės partnerystės. Be to, pranešime daugiausia buvo kalbama tik apie Kinijos interesus, tiksliau, Baltarusijos palankų požiūrį į „Vienos Kinijos“ politiką ir Taivano klausimą. Finansiškai Kinija visą laiką turėjo tik minimalų interesą dėl Baltarusijos.
Net ir kalbant apie tokias iniciatyvas, kaip „Viena juosta, vienas kelias“ (angl. Belt and Road Initiative, BRI), Pekinas niekada neišreiškė didelio noro investuoti į Baltarusiją. Kinijai buvo reikalingas „tiltas“ į ES, o dėl savo geografinės padėties, priėjimo prie jūros ir didelės pramonės idealiausias variantas buvo Ukraina. Tačiau dėl Krymo aneksijos ir Rusijos karo Ukrainoje, BRI iniciatyva pasiekė ir Baltarusiją. Dabar, 2023 m., kai Kinijos ir ES dvišaliai santykiai pablogėjo, investicijos sumažėjo ir Bendrąją rinką tapo ne taip lengva pasiekti.
Todėl Pekinas toliau kaimynystėje (ne ES šalyse) didina savo įtaką. Kinija gali išnaudoti sudėtingą Baltarusijos ekonominę situaciją savo naudai. Visgi Rusijos faktorius bei jos pradėtas karas regione užsienio investuotojams, konkrečiai iš Kinijos, irgi neatrodo patraukliai, ypač šalyje, kuri teikia agresoriui pagalbą. Todėl net ir Xi Pingui ir Lukašenkai pasirašius dėl tolimesnės Kinijos ir Baltarusijos strateginės partnerystės, dėl to didesnė grėsmės Europai neatsiranda.
Po dvejų metų Lukašenkos laukia nauji prezidento rinkimai. Jiems artėjant, kuriamos naujos fiktyvios politinės partijos, o paskutiniai pilietinės visuomenės aktyvistai įkalinti.
Tačiau ES veikia ir toliau daro spaudimą režimui, pavyzdžiui, 2023 m. vasario 27 d. Taryba pratęsė dabartines sankcijas dar metams. Karo baigtis Ukrainoje tiesiogiai lems Baltarusijos ateitį. Tačiau šiuo metu sankcijas Baltarusijos režimui būtina griežtinti.
