Apie branduolines grėsmes artimoje Rytų kaimynystėje kalbame jau seniai, nuo pat tada, kai pradėta planuoti elektrinė Astrave. Apie Ukrainos atominius reaktorius kalbėdavome nebent Černobylio kontekste: atsimename 1986 metų katastrofą, tačiau pastaraisiais metais toji elektrinė nefunkcionavo; kitos, atrodė, pavojų nekėlė. Viskas nelemtai pasikeitė, kai vasario 24 d. Rusija užpuolė Ukrainą ir iš karto įvedė savo kariuomenę į Černobylio atominės elektrinės uždarąją zoną. Ten dirbantys 200 techninių darbuotojų ir sargybinių yra paimti įkaitais. Tie patys darbuotojai elektrinėje dirba jau beveik dvi savaites, neturėdami jokios galimybės pamainų pasikeitimui. Akivaizdu, kad tai kelia milžinišką „žmogiškosios klaidos“ pavojų, o tai gali sukelti neprognozuojamo masto pasekmes.
Kitas pavojus – Zaporožės AE, didžiausią pajėgumą turinti atominė elektrinė Europoje, kuri patyrė apšaudymą ir dabar taip pat yra okupuota Rusijos karinių pajėgų. Nereikia pamiršti ir Astravo AE, Baltarusijoje, kuri netrukus pradės eksploatuoti elektrą komerciniais tikslais, pasitelkiant du reaktorius. Ten kariniai veiksmai šiuo metu nevyksta, tačiau žinome, kad buvo patirta avarijų ir padaryta darbo saugos pažeidimų statybų metu. Todėl galima teigti, kad išgyvename niekada istorijoje nebūto branduolinio nerimo laikus.
Ukrainoje okupuotos atominės elektrinės
Jau pačioje pradžioje, nuo vasario 27 d. vykstant oro atakomis Kijeve buvo pataikyta į valstybinės įmonės „Radon“ Kijevo padalinio radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugyklos teritoriją. Pagal Ukrainos saugos tarnybas, radiacijos lygis nepakilo, tačiau tapo akivaizdu, kad rusų karinės pajėgos, vykdydamos tokias nekoordinuotas atakas, kelia grėsmę ir branduoliniams objektams.
Tikėtina, kad apie 114 įmonių Ukrainoje turi su branduoline energija susijusių medžiagų, todėl oro atakos bet kada gali išprovokuoti branduolinę katastrofą bet kurioje iš daugelio vietovių Ukrainoje. Dabar Charkovo miestas, kuris be jokio gailesčio toliau yra nuosekliai bombarduojamas, patyrė žalos keliančios radiacijos pavojų. Remiantis Tarptautinės atominės energetikos agentūros TATENA pranešimu, buvo apgadintas naujas branduolinių tyrimų objektas, gaminantis radioaktyvius izotopus medicinos ir pramonės reikmėms.
Kitas atvejis nutiko kovo 4 d., kai Ukraina pranešė, kad į Zaporožės atominės elektrinės mokymo centrą pataikė sviedinys, dėl kurio kilo gaisras. Pagal paskutinius duomenis, Zaporožės atominės elektrinės reaktorių saugos sistemos veikia įprastai, o jonizuojančiosios spinduliuotės lygis aikštelėje nepakitęs. Tačiau yra kitų neraminančių ženklų.
TATENA pranešė, kad Rusijos pajėgos Zaporožėje išjungė kai kuriuos mobiliojo ryšio tinklus ir internetą, todėl susisiekimas su išoriniu pasauliu tapo sudėtingas, o su Černobyliu ir apskritai galima susisiekti tik naudojantis elektroniniu paštu. Baisiausia, kad atjungus nuo komunikacijos šaltinių, nebeliko prieigos prie Ukrainos Zaporožės atominės elektrinės radiacijos lygių įvertinimo realiuoju laiku. Todėl yra baiminamasi dėl galimų incidentų, kurie turėtų dar baisesnes pasekmes, negu 1986 m. Černobylio katastrofa. Pavyzdžiui, jeigu net trumpam laikui dingtų elektros energija, tai iškart atsilieptų reaktoriaus aušinimo sistemai.
Tai galėtų atvesti prie reaktoriaus išsilydymo ir ištiktų tokia pati katastrofa kaip ir 1986 m. Černobylio AE, tačiau jos mastas būtų dar baisesnis. Tiesa, yra pranešta, kad darbuotojai sumažino galią reaktoriuose, o kitus reaktorius išjungė visiškai. Nors ir agentūra teigia, kad elektrinės darbuotojai valdo reaktorių darbą, visi veiksmai yra galimi tik patvirtinus rusų karinių pajėgų pareigūnams. Kai šį klausimą iškėliau susitikime su Europos Komisijos vicepirmininku Fransu Timmermansu, jis aptakiai atsakė, kad dėl to Europos Komisija bendradarbiaus su TATENA.
Tačiau juk TATENA praneša, kad praktiškai nebegauna jokios informacijos apie situaciją, bent jau iš Černobylio. O Ukrainos Strateginės komunikacijos ir informacijos saugumo centras pranešė Černobylio AE liko visiškai be elektros, todėl branduolinėms kasetėms negaunant nuolatinio aušinimo, katastrofos rizika tik auga.
O kas, jeigu kariniai veiksmai Černobylio ir Zaporožės srityse suaktyvės? Arba, Ukrainai bandant atsiimti atominių elektrinių kontrolę, rusų kariai specialiai sabotuos reaktorių darbą? Pasekmės būtų milžiniškos, tačiau kas gali užtikrinti, kad taip negalėtų įvykti?
Todėl, bent iš tarptautinės teisės pusės, atitinkamai Rusija ir Baltarusija turėtų būti teisiamos už tokios protu nesuvokiamos grėsmės provokavimą. Menką prasmę beturi Rusijos buvimas tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip Jungtinių Tautų Saugumo Taryba.
Juk vis tiek Rusija (o ir Baltarusija) nesilaiko tarptautinių susitarimų, todėl nėra jokio tikslo joms suteikti vietą ir balsą prie stalo. Juolab veto teisę JT ST. Ateityje Putinas ir Lukašenka turi būti teisiami specialiuose tribunoluose už nusikaltimus prieš žmogiškumą, nepamirštant ir sistemingai bei kryptingai vykdyto tyčinio branduolinių grėsmių provokavimo.
Baltarusija ir Astravas
Kalbant apie Astravo AE branduolinę grėsmę, prisiminkime, kad Baltarusija netrukus žada pradėti prekiauti ten pagaminama elektra. Žinome, kad Astravo AE yra pastatyta už rusiškus pinigus ir ji taip pat turi didelį potencialą branduolinei katastrofai: statybų metu padarytas ne vienas saugos pažeidimas, kurie buvo užfiksuoti ENSREG; apie tai ne kartą esu siuntęs raštiškus klausimus Europos Komisijai.
Vertinant pastarųjų metų įvykius, galima teigti, kad tiek Astravo, tiek ir Kaliningrado atominės elektrinės yra grubi tiesioginė reakcija Baltijos šalims bandančioms atsijungti nuo BRELL žiedo (BRELL vadinama integruota Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos energetinė sistema). O juk nėra jokių abejonių, kad Astravo išgyvenimui yra reikalingas elektros energijos eksportas į Baltijos šalis. Juk Lukašenka, imdamas milžiniškas paskolas iš Maskvos, tikėjosi, jog pagamintas elektros energijos perteklius Astravo AE padės išspręsti šalies ekonomines problemas. Tuo labiau, kad Baltijos šalių rinka būtų užtikrinusi stabilias pajamas dėl importo per BRELL jungtį. Kita vertus, Lietuva iki 2025 m. turėtų būti pilnai būti sinchronizuota su kontinentiniu Europos tinklu, o šiuo metu jau 40 proc. darbų yra atlikta.
Nereikia pamiršti, kad Lukašenka dėl Astravo AE statybų yra įsiskolinęs Putinui apie 10 milijardų (skaičiuojant JAV doleriais), o paskolos atidavimas, remiantis sutarties sąlygomis, turės prasidėti jau nuo 2023 m., pilnai sumokant iki 2036 m. Kadangi elektros energijos importas iš Astravo jau nuo 2017 m. yra uždraustas Lietuvoje, Lukašenka aktyviai bandė sudaryti sutartį su Ukraina, tačiau 2021 m. prekyba elektra su Baltarusija buvo suspenduota.
Rezultatas – praktiškai nenaudojama atominė elektrinė, kuri praskolino Minsko režimą, o dar ir neturinti tikslinės rinkos, kur galėtų parduoti elektrą. Nėra paslaptis, kad Rusija artimiausiu metu susidurs su energijos eksporto problemomis, kadangi JAV jau šią savaitę įves naftos, dujų ir anglies embargą. ES svarsto irgi panašias priemones, o Europos lyderiai ieško alternatyvių energijos šaltinių. Todėl Rusijai, tikėtina, nelabai reikės Astravo energijos. Baltarusija dar iki Astravo AE statybų savo poreikiams turėjo elektros energijos perteklių, todėl naujų reaktorių paleidimas dar labiau padidins šią problemą.
Neturinti realios praktinės paskirties elektrinė Lietuvos pašonėje jau ir dabar kelia grėsmę. Todėl, svarstant blogiausius scenarijus, nereikia atmesti galimybės, kad Lukašenka sugalvotų elektrinę paversti ginklu. Žinoma, tamsiausi scenarijai nebūtinai tampa realybe. Tai ne pagrindas skleisti paniką savo pačių tarpe. Tačiau visada reikia būti pasiruošus. Atsakingos institucijos turi pasirūpinti civilių gyventojų saugumu. Juk karas nebėra teorinė ateities tikimybė. Karas vyksta.
