Argumentai visai švieži. Pirma. Per šimtmečius bendros istorijos šiame regione dar niekada nebuvo tokios vienybės. Suomija, Švedija, Norvegija, Danija, Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija yra ne šiaip sau NATO nariai. Esame ypač motyvuoti, vienodai suvokiantys iššūkius ir Rusijos grėsmę.
Pavyzdžiui, tokios vienybės nebuvo 1920 metais Bulduriuose. Ten visą mėnesį visu rimtumu buvo svarstoma, kaip sukurti bendrą valstybių erdvę nuo Suomijos iki Ukrainos. Įskaitant ir gynybinę sąjungą. Taigi mėginta kurti „draugų žiedą“ plačioje erdvėje tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Tąkart nepavyko, o rimčiausia kliūtis buvo nesutaikomi Lenkijos ir Lietuvos nesutarimai. Praėjo 100 metų, ir daug kas radikaliai pasikeitė.
Per ilgus šimtmečius tarp Šiaurės ir Baltijos regiono valstybių, įskaitant Lenkiją, tokių gerų tarpusavio santykių nėra buvę. Jie tiesiog pavyzdingi, o tokiais tapo palaipsniui. Keletas istorinių faktų. Štai 20 amžiaus 10 dešimtmetyje Švedija, Norvegija ir Danija ėmėsi tiesiogiai globoti Lietuvą, Latviją ir Estiją, pastarąsias integruojant į Europos Sąjungą ir NATO. Kadaise, 20 amžiaus 20-ųjų metais regioninis bendradarbiavimas buvo įstrigęs nemaža dalimi dėl konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos. Dabar jau santykiams tarp Lenkijos ir Lietuvos priekaištų nebeliko.
Suomijai ir Švedijai neseniai įstojus į NATO, visos regiono valstybės yra NATO narės. Vadinasi, kokių nors įtarimų, kad, glaudžiau bendradarbiaujant regiono lygmeniu, kuriama kas nors „lygiagretaus“ platesniam aljansui – taip pat nebelieka. Nėra ir debesų, temdančių santykius su kitais galingais regionais. Neliko konfliktų su Vokietija, yra sutarimas su JAV, Didžiąja Britanija, su Ukraina. Tad aplinkybės palankios kaip niekada. Šį stojusį išties istorinį vieningumą būtina išlaikyti, į tai verta toliau investuoti.
Per ilgus šimtmečius tarp Šiaurės ir Baltijos regiono valstybių, įskaitant Lenkiją, tokių gerų tarpusavio santykių nėra buvę.
O kaip su konkrečiais resursais tokiam bendradarbiavimui įgyvendinti?
Penkios iš šių valstybių betarpiškai ribojasi su agresyvia Rusija ir pavojinga Baltarusija. Tad, sutinkamai su vykstančiais svarstymais Europos Parlamente ir kitose ES institucijose, mes „nusipelnom“ išskirtinio finansavimo. Įmanoma ir reikia taip pat ieškoti kitų europinių paramos instrumentų – bendros europinės gynybos kontekste. Imant paskolas savo karinei infrastruktūrai plėtoti, daryti tai sutelkiant valstybes o ne pavieniui.
Vienyti pastangas hibridinio karo frontuose, taip pat ir fiziškai apsaugant Baltijos dugno komunikacijų infrastruktūrą. Toliau plėtoti sankcijas Rusijai, ypatingą kontrolę sutelkiant rusiško iškastinio kuro eksporto per šešėlinį laivyną užkardymui. Bendradarbiavimas siekiant minėtų taktinių tikslų sutelktų mūsų valstybes didesniems strateginiams siekiams. Trumpuoju laikotarpiu svarbu pasinaudoti pirmininkavimo ES institucijose „pusmečiais“.
Pavyzdžiui, šiuo metu pirmininkaujanti Lenkija pabrėžia Europos saugumą kaip pagrindinį prioritetą. Regioninio bendradarbiavimo formatas yra lankstesnis dar ir todėl, jog nebūtina kaskart atsižvelginėti į galimus veto. Pavyzdžiui, Vengrijos ar Turkijos. Toliau. Skirdamos 5-6 procentus savo BVP gynybai (o tai realu), mūsų regiono valstybės taps sektinu pavyzdžiu ir turės moralinę teisę to reikalauti iš kitų ES ir NATO valstybių.
Ir dar vienas svarbus istorinis argumentas. Rusai visada ir suomių, ir lenkų, ir lietuvių labai bijodavo. Tik nereikia pasiduoti jau 7 dešimtmečius anų varinėjamai propagandai apie ruso kareivio narsą. Anas visada labai bijodavo priešo, tik va dar labiau bijojo raudonojo komisaro, kuris durtuvu baksnojo jam į nugarą, stumdamas kareivėlį į ataką.
Suomių narsa Šiaurės kare iki šiol tebėra pagarbiai sklindanti legenda rusų karinėse pajėgose; puikiai žinome, kaip paniškai rusas bijodavo susidurti su partizanais Lietuvos miškuose pokaryje; Lenkiją Antrajame pasauliniame rusai sudorojo tik su Hitlerio pagalba. Bijo dabar rusai ir ukrainiečių.
De facto toks regioninis bendravimas seniai vyksta ir istoriškai įsitvirtina. Beliktų tik sustiprinti ir aiškiau įtvirtinti bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje segmentą, pabrėžti tarpusavio įsipareigojimus.. Konkretūs institucionalizacijos variantai galimi įvairūs. Pavyzdžiui, šiuo metu sėkmingai veikia NB8 – neformalaus regioninio formato bendradarbiavimas tarp 5 Šiaurės ir 3 Baltijos šalių Tai – didelė jėga, 33 milijonai gyventojų (prisidėjus Lenkijai, tas skaičius padvigubėtų). Kartu paėmus dabar tai – penkta pagal (absoliutų!) dydį Europos ekonomika.
Pagal Human Development Index – vienas labiausiai klestinčių pasaulio regionų. Turint omenyje jau minėtus neseniai įvykusius pokyčius – Suomijos ir Švedijos narystę NATO – taip pat ir akivaizdžiai padidėjusias grėsmes iš Rusijos ir Baltarusijos pusės – šį modelį būtų galima labiau formalizuoti bei geografiškai išplėtoti. Priimti (bent jau – saugumo ir gynybos sferose, taip dar labiau sustiprinant gynybos ramstį) Lenkiją, tai būtų jau NB9.
Kitkas – jau daliniai argumentai, galbūt grynai mano asmeninės įžvalgos. Naujoji JAV administracija ką tik nedviprasmiškai pademonstravo pasitikėjimą Lenkija. Tad turėtų patvirtinti jį ir Lietuvos, ir kitų Baltijos regiono valstybių atžvilgiu. Tokia gi regioninio bendradarbiavimo filosofija, gerbiamieji! Suomija ir Lenkija, turėdamos gana ribotus resursus savo sienoms ginti, negali garantuoti dar ir Baltijos valstybių saugumo.
Vis dėlto aš išskirčiau pabrėžtiną būtinybę investuoti į fizinį Suvalkų koridoriaus saugumą, o dar ir paspartinant Rail Baltica atkarpos per Lenkiją pilną išbaigimą. Bent jau iki Kauno. Labai svarbu ir tautų tapatybės savivoka. Šiaurės ir Baltijos valstybės vis aiškiau visuomenių yra suvokiamos kaip vientisas regionas. Nėra ir ryškių partinių takoskyrų, ką galiu asmeniškai paliudyti per savo veiklos Europos Parlamente patirtį.
Svarstytina, ir gyvenimas parodys, gal verta suteikti tam tikrą statusą Grenlandijai, Farerams ir Alandams, išplėtojant iki bendradarbiavimo formatą iki N12. Na, ir pabrėžti, kad saugumas, gynyba, atgrasymas yra pagrindinė tokios organizacijos funkcija. Juk jau ir dabar NB8 formate bendradarbiavimas aprėpia kibernetinę erdvę, energetinį ir saugumo bendradarbiavimą, tereikia tai aiškiau struktūruoti.
Tai – vienas iš galimų institucinių variantų. O svarbiausia – suvokti, kad bet kokio tautų klestėjimo garantas visų pirma yra saugumas, to siekti sutelktomis pastangomis ir nuolat transliuoti pasauliui žinią apie tai. Šioje hibridinės veiksenos epochoje nepakanka jėgą tik turėti, ją būtina dar ir demonstruoti. Ir – atgrasymas pavyks.
Taigi toks būtų planas C. Toks „namų darbas“ mūsų regionui. Neabejotinai pasmerktas sėkmei. Nepaisant, kaip pakryptų planai A, ar planai B.
