Akivaizdu, kad šiuo metu Europos dėmesys krypsta į rytus, norint sustiprinti Partnerystės valstybių pasirengimą ir atsparumą atremti potencialią Rusijos agresiją.
O ypač Sakartvelas nėra svetimas įvykiams, kurie vyksta šiuo metu Ukrainoje – prisimenant 2008 m. karinę Rusijos invaziją bei Pietų Osetijos ir Abchazijos regionų aneksiją. Valstybei nebekontroliuojant beveik 20 proc. savo teritorijos, naujos geopolitinės provokacijos iš separatinių regionų gali rimtai paveikti Sakartvelo nacionalinį saugumą. Todėl politiniai ir gynybiniai susitarimai su Europa privalo būti nedelsiant iš naujo peržiūrimi ir sprendžiami.
Iš esmės, Sakartvelui eurointegracijos kelias nebuvo lengvas, sprendžiant korupcijos, teisės viršenybės ir politinės sistemos problemas, tačiau tokie iššūkiai pasireiškė ir kitose Rytų Partnerystės valstybėse. Visgi, dėl gilesnės integracijos su bendrija, Sakartvelas jau birželį kartu su Moldova ir Ukraina išgirs Europos Komisijos nuomonę dėl kandidatės statuso suteikimo.
Nuo 2016 m. Sakartvelo progresas oficialių susitarimų su ES lygmenyje pasiekė kitą etapą, įsigaliojus Asociacijos susitarimui, įskaitant jo nuostatas dėl išsamios ir visapusiškos laisvosios prekybos erdvės (Association Agreement and Deep and Comprehensive Free Trade Agreement). 2017 m. įsigaliojo ir bevizis režimas, leidžiantis patekti į Šengeno zoną be rimtesnių apribojimų.
Verta paminėti, kad Sakartvelas ekonominių, žmogaus teisių ir korupcijos reformų įgyvendinimo srityse yra viena iš pirmaujančių Rytų Partnerystės valstybių. Todėl ekonominiai ir prekybiniai santykiai su ES išlieka sparčiai plėtojami dėl asociacijos sutartyje įgyvendinamų reformų. Pavyzdžiui, per metus ES suteikia apie 120 mln. eurų makrofinansinės paramos vien tik skatinti pradėtų reformų įgyvendinimą. Taip pat prekybiniai ryšiai išlieka stiprūs, Sakartvelui daugiausiai eksportuojant į ES.
Lyginant Sakartvelo užsienio ir gynybos politikos įgyvendinimą su Europos bendra užsienio ir saugumo politika (CFSP), pavyzdžiui, sankcijų srityje ji sutampa su Vadovų Tarybos sprendimais net 63 proc., pasak 2021 m. Europos Komisijos Asociacijos susitarimų vykdymų raporto (nors reikia pastebėti, kad Sakartvelas kol kas neprisidėjo prie naujausių sankcijų taikymo Rusijai, tikėtina, bandant balansuoti ir išvengti ekonominės žalos). Taip pat, energetikos liberalizacijos bei transporto susitarimai yra sėkmingai tęsiami, todėl, remiantis bendra pažanga per daugiau negu dešimtmetį, Sakartvelo siekis įgyvendinti šalyje Europos teisyno standartus išlieka prioritetu.
Visgi, Sakartvele teisinės ir leidžiamosios valdžių reformų stagnacija bei nepriklausomumo trūkumas sukelia daugiausiai iššūkių. Dar 2020 m. šalis susidūrė su politinės sistemos krize, kai opozicinės partijos lyderis buvo įkalintas.
Žinoma, nemažai kritikos dar ir prieš parlamento rinkimus susilaukė Sakartvelo rinkimų sistema, kuri, pasak Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (OSCE), nėra pilnai reprezentatyvi. Dabar Sakartvele 77 nariai yra renkami pagal proporcinę rinkimų sistemą, 73 – pagal mažoritarinę. Tačiau pagal naujas konstitucines pataisas, jau nuo 2024 m. šalyje turėtų pilnai įsigalioti proporcinė rinkimų sistema. Politinių partijų poliarizacija pasireiškė 2020 m. rudenį parlamentinių rinkimų metu, kai opozicinės partijos nepritarė antrojo turo rezultatams, organizuodamos šalyje protestus. Todėl opozicijos lyderis Nikanoras Melia 2021 m. vasarį buvo įkalintas dėl politiškai motyvuoto teismo nuosprendžio.
ES matant tokią situaciją, Vadovų Tarybos prezidentas Charles Michelis ir Europos išorės veiksmų tarnyba (EEAS) operatyviai reagavo bandant išspręsti politinę krizę, žinant, kad jau tuo metu rizika buvo aukšta dėl galimų Rusijos bandymų dar labiau destabilizuoti regioną, o kartu ir Sakartvelą. Todėl abiem pusėms – Sakartvelui ir ES – esant suinteresuotoms kuo greičiau išspręsti politinę krizę ir palaikyti šalies pro-europietišką kelią, 2021 m. gegužę buvo pasirašyti politinių partijų bendradarbiavimo susitarimai.
Taip pat 2021 m. rudenį grįžęs į šalį buvo įkalintas buvęs šalies prezidentas Michailas Saakašvilis, kuris iki dabar laikomas kalėjime. Tokios praktikos, kai buvę šalies lyderiai yra persekiojami, labiau yra būdingos nedemokratinėms valstybėms, be to, tai liudija politinių procesų viršenybę prieš teisinės sistemos autonomiją. Todėl Sakartvelui norint tęsti eurointegracijos kelią, privalu yra iš esmės reformuoti rinkiminę bei teisinę sistemas, kadangi dabartinė situacija regione Rusijos karinės grėsmės akivaizdoje reikalauja aukščiausio lygio įsipareigojimų.
O ir 2022 m. naujos teritorinės grėsmės kyla dėl separatistinio Pietų Osetijos regiono balandį paskelbto ketinimo referendumo keliu prisijungti prie Rusijos. De facto Pietų Osetija ir Abchazija nėra tarptautinės teisės pripažintos kaip suverenios valstybės, tuo labiau, kad ir ES narės visą laiką palaikė Sakartvelo teritorinį vientisumą, nepripažindamos jų autonomijos.
Todėl jau liepos 17 d. turintis vykti referendumas tarptautinės teisės požiūriu taip pat turi būti ignoruojamas ir nepripažįstamas, tuo labiau, jog, Pietų Osetijai prisijungus prie Rusijos, pasienio provokacijų grėsmės dar labiau tampa realios. Matant panašų į 2014 m. Krymo „referendumo“ scenarijų, Sakartvelo gynybinės pozicijos privalo būti sustiprintos. ES bendrosios saugumo ir gynybos politikos civilinės misijos jau dabar turėtų būti planuojamos, parengti ir pasiruošti galimoms provokacijoms karinėje ir informacinėje erdvėse. Ypač tikintis referendumų bangos Rusijos okupuotose (jei pavyks) Ukrainos teritorijose. Sakartvelas ir Moldova su suaktyvėjusiu Padniestrės regionu privalo gauti daugiau finansinės pagalbos, norint atremti naujas destabilizacijos bangas.
Sakartvelas, dar prieš metus išgyvenęs politinės sistemos krizę, Rusijos agresijos regione akivaizdoje išlaiko vieningą laikyseną dėl europietiškos ateities. Reikia tikėtis, kad Sakartvelas, net jeigu tuoj pat ir negautų aiškesnių narystės perspektyvų, bandys toliau tęsti užsibrėžtų reformų bei siekti gynybinių ir politinių susitarimų su Europa ir Vakarais.