Ir aš, ir kiti Europos Parlamento nariai ne kartą aliarmavome apie tai. Mums buvo atsakoma, kad visos viltys – į TATENA (Tarptautinės atominės energetikos agentūros) atstovų vizitą. Sunku buvo su tuo nesutikti. Pagaliau rugsėjo pradžioje tas ilgai lauktas TATENA vizitas įvyko.
Jo išvados nebuvo itin originalios – dabartinė situacija nepatenkinama, toliau yra keliama nuolatinė grėsmė branduolinei saugai, o tai gali sukelti radiologinių padarinių Ukrainai ir Europai. Ironiška, kad praėjus mažiau nei 48 val. po vizito Zaporižios AE vėl buvo visiškai atjungta nuo elektros tiekimo tinklų dėl eilinio susišaudymo. Tad kodėl naujausioje TATENA ataskaitoje vis dar vengiama kritiškai įvardinti kaltininką – Rusiją?
Nuo balandžio mėnesio buvo fiksuojami įvykiai Zaporižios AE, konkrečiai, kariniai veiksmai iš elektrinės teritorijos, atakuojant aplinkinius miestus. Ten Rusijos karinės pajėgos Zaporižios AE teritorijoje yra ne tik įsitvirtinusios, bet ir smūgiams prieš Ukrainos karinius bei civilinius objektus aktyviai naudoja raketų sistemas.
Beveik kiekvieną dieną yra patiriama žala ir vyksta apšaudymai.
Beveik kiekvieną dieną yra patiriama žala ir vyksta apšaudymai, todėl pastatai teritorijoje, net ir tie šalia reaktorių yra apgadinti. Elektros tinklų funkcionalumas yra pagrindinė problema, nes per pastaruosius mėnesius ne kartą dėl apšaudymų, elektrinė buvo atjungta ir turėjo pasikliauti dyzeliniais generatoriais. O pastarųjų eventualus išėjimas iš rikiuotės gali sukelti visiškai nebevaldomas pasekmes.
Todėl net ir po TATENA vizito avarijos tikimybė išlieka didelė, nes iš esmės niekas nepasikeitė, tik buvo įvertinta reali situacija ir grėsmės. Bendras JT generalinio sekretoriaus Antonio Guterreso ir TATENA prašymas yra besąlygiškai demilitarizuotai apylinkes.
Tai yra: kad abi pusės sutartų nustoti apsišaudyti ir sukurtų apsauginę zoną Zaporižioje. Siūlymas yra racionalus, tačiau jo interpretavimas iškreipia situaciją. Toks klaidingas naratyvas visų pirma yra naudingas Rusijai. Ukraina vaizduojama „lygiavertė“ kaltininkė dėl elektrinės nesaugumo, o per tai – ir visų karo keliamų pasekmių „dalinė kaltininkė“.
Žinoma, saugumo zona reikalinga, ir akivaizdu, kad Ukraina sutiktų tokiam žingsniui, norėdama išvengti atominės grėsmės bei užtikrinti energetinį saugumą regione. Todėl konkretus spaudimas dėl atsitraukimo turėtų būti taikytinas vien tik Rusijos pusei. Ir čia jau be pagrasinimo sankcijomis vargu ar galima apsieiti.
Į Europos Komisiją ir Tarybą dėl pavojingų Rusijos karinių pajėgų veiksmų Zaporižios atominėje elektrinėje konkrečiai kreipiausi liepos mėnesį. Jau tuomet, remiantis turėtomis žiniomis, buvo aišku, kad daugiau nei 500 Rusijos karių naudojo teritoriją kaip strategiškai palankią vietą atakoms.
Dar atsiranda ir branduolinio terorizmo galimybė ne tik specialiai ar netyčia sukelti branduolinę avariją, tačiau ir pardavinėti juodojoje rinkoje radioaktyvias medžiagas. O ką jau kalbėti apie fizinį ir psichologinį smurtą prieš darbuotojus ir jų šeimas.
Todėl kreipdamasis į Komisiją ir Tarybą reikalavau (ir dabar reikalauju) absoliutaus ir besąlygiško spaudimo Rusijai (būtent jai!) taikant naujas ekonomines sankcijas, be kita ko, konkrečiai, ir dėl branduolinio terorizmo. Juk nepanašu, kad Rusija savo noru paliks strategiškai patogią Zaporižios AE, o kad artimiausiu metu įvyks derybos kol kas irgi nėra tikėtina. Komisijos atsakymas buvo toks, kokio ir galima buvo tikėtis: ES teikia visapusišką paramą Ukrainai branduolinės ir radiacinės saugos srityje ir jau pareikalavo visus Ukrainos branduolinius objektus grąžinti visapusiškai Ukrainos eksploatacinei ir reguliuojamajai kontrolei. (Skaityk – „rusai privalo iš ten išeiti“).
Tačiau konkrečių veiksmų, tai yra sankcijų Rusijai, nebuvo siūloma, bent iki TATENOS misijos ir įvertinimo. Kaip pamename, su Černobylio AE šį pavasarį buvo susiklosčiusi tokia pati, jeigu ne dar grėsmingesnė situacija. Ten dėl didelio karinės technikos judėjimo radioaktyvių dalelių skaičius buvo išaugęs drastiškai. Todėl pavasarį teko asmeniškai kreiptis į Europos Komisijos energetikos komisarę Kadri Simson ir į pačią TATENĄ dėl misijos ir skubaus situacijos vertinimo, kadangi padėtis elektrinėje atrodė tragiška.
Dėl šios situacijos kreipiausi ir į Komisijos vicepirmininką Fransą Timmermansą. Nors dabar Zaporižia patiria identiškus iššūkius, ir žymiai ilgiau negu Černobylis. Žinoma, Rusijai susimovus užimti Kyjivą ir šiaurės Ukrainą, pajėgos atsitraukė iš ten užimtų teritorijų, apleidžiant ir Černobylį.
Reikia prisiminti, kad TATENA agentūros vadovas Rafaelis Grossi spaudos konferencijoje po apsilankymo teigė, kad šis vizitas viską pakeis. Tačiau kol kas tokių ženklų nėra. Žinoma, galima teigiamai vertinti, kad nuolatinė TATENA veikla Zaporižios atominėje elektrinėje bus tęsiama, ten paliekant keletą deleguotų darbuotojų.
Pats misijos raportas taip pat galėjo įtraukti darbuotojų liudijimus dėl konkrečių įvykių elektrinėje. Juk neliktų jokių klausimų dėl kaltininko, aiškiai nurodant ukrainiečių darbuotojų būklę ir darbo sąlygas. Suprantama, kad pagrindinis tikslas yra orientuotis į techninius ir operacinius atominės elektrinės pajėgumus, tačiau psichologinė darbuotojų būklė, kartu ir sveikata, taip pat yra svarbus rodiklis bendrame saugumo kontekste.
Teigiama, kad reikia tikėtis ir daugiau pakartotinų situacijos vertinimo misijų. Tačiau, akivaizdu, kad tolesnis dislokuotų Rusijos pajėgų buvimas Zaporižios AE yra „tiksinti laiko bomba“.
Tai yra: kad abi pusės sutartų nustoti apsišaudyti ir sukurtų apsauginę zoną Zaporižioje.
Tarptautinės organizacijos, iš kurių Rusija yra ne kartą išsityčiojusi, turi didinti spaudimą tai visko kaltininkei valstybei. Žinoma, tai nėra paprasta: agentūros darbas yra daugiausiai techninis bei reikalaujantis užtikrinti atominį saugumą, bet aiškią politinę poziciją jie privalo pademonstruoti.
Misijos ataskaitoje esama teiginių, jog Rusija yra okupavusi Zaporižios AE, nors dažnai minima kad tiesiog „perėmusi kontrolę“. Rusijai, eilinį kartą rodant nepagarbą ir net pasityčiojimą tarptautinėms organizacijoms, vargu ar ten jai vis dar turėtų būti vietos. Dar balandį, JT generalinio sekretoriaus Antonio Guterreso vizito Kyjive metu, rusai specialiai bombardavo miestą, ne taip ir toli bomboms nusileidžiant nuo misijos dalyvių. Dabar taip pat TATENOS misijai reikėjo kirsti fronto liniją, būtent rusams vykdant apšaudymą, kad pasiektų Zaporižios AE.
Rusai nejaučia jokios atsakomybės prieš tarptautinę bendruomenę, tuo labiau prieš organizacijas įprasminančias valstybių bendrystę. Rusija dar drįso užsipulti TATENA atstovus: esą kodėl ataskaitoje tiesiogiai nepaminėta, kad apšaudymus esą vykdo Ukraina. Na, tai nėra nauja.
Agresorius, prievartautojas, žudikas būtinai bandys „kaltę“ versti aukai. Ir šiuo atveju auka – be jokios priežasties užpulta ir terorizuojama valstybė – yra kaltinama „prievartautojo“ dėl jo nusikalstamų veiksmų. Situacijos kaltininkas daugiau negu aiškus, tad ir situacijos vertinimai turėtų būti politiškai vienareikšmiški.
Černobylio AE kontrolę ukrainiečiams pavyko susigrąžinti be katastrofiškų padarinių, o dabar privalu, kad atitinkamai išsispręstų ir susigrąžinus Zaporižios AE saugumo situacija. Tačiau ar šiuo metu TATENA ir JT siūloma apsaugos zona gali tapti realybe – atsakymo nėra.
