Ukrainai tai svarbus žingsnis siekiant pilnavertės narystės ES bendrojoje rinkoje ir politinėse institucijose. Tai tvirtas pripažinimas, kad Ukraina – laisvos, demokratiškos Europos dalis. Tačiau procesas toli gražu nebaigtas. Stojimo procedūros turi daugybę etapų, o Ukrainai ir Moldovai kol kas buvo suteiktas tik kandidatės statusas.
Tokį šiuo metu turi dar penkios šalys: Albanija, Šiaurės Makedonija, Juodkalnija, Serbija ir Turkija. Todėl Ukrainai, kovojant už europietišką ateitį bei ginant demokratijos pamatines vertybes, reikia suvokti situacijos komplikuotumą. Pasibaigus karui, šalį iš esmės reikės atstatyti nuo pamatų. Analogijų esama. Taip vyko ir Europos kontinento vienijimas: po alinančio Antrojo Pasaulinio karo, kurio metu didžioji Europos dalis buvo sugriauta iki pamatų – ir fizine, ir ekonomine, ir daugeliu kitų prasmių.
Europai pasiekti ir pralenkti prieškarinį ūkio lygį padėjo Maršalo planas, JAV programa, pavadinta jos politiko George Marshallo vardu, kuri buvo orientuota į, viena, gyvybinių reikmių europiečiams užtikrinimą, o antra, struktūrinėms investicijoms. Ir ne tik ekonomine, bet ir politine prasme tasai planas suteikė teigiamą kryptį transatlantinių santykių plėtojimui. Nenuostabu, kad Sovietų Sąjunga, jos vadovybei gerai suvokiant plano esmę, nesutiko su jo taikymu tuometinėms Rytų bloko šalims.
Tad analogijos čia visai korektiškos: Ukrainai privalu pasiūlyti panašų atstatymo planą, padėsiantį sukurti modernią vakarietišką valstybę, kuri būtų visapusiškai pasirengusi integracijai su ES.
Po 1945 m. Europa buvo sugriauta ir politiškai padalinta į du blokus – laisvąjį ir komunistinį. Didžiosioms valstybėms per karą netekus pramonės ir infrastruktūros grėsė dešimtmečius galinti besitęsti stagnacija. Todėl 1948 m. JAV valstybės sekretoriaus planas suteikti ekonominį paketą, siekiantį 13 mlrd. tuometinių JAV dolerių nukentėjusioms sąjungininkėms, buvo esminis postūmis atsigavimui. Maršalo plano tikslas buvo atstatyti, industrializuoti ir atnaujinti technologiškai sunaikintą Europos pramonę.
Per ketverius programos veikimo metus, kontinentas sugebėjo atgaivinti savo chemijos, inžinerijos ir plieno industrijas, o kartu ir atnaujinti logistiką bei eksportą atkuriant tiltų, kelių ir geležinkelių infrastruktūrą. Taip pat vakarų Europos valstybių BVP vidutiniškai išaugo 15–25 proc. Politiškai, senosios konkurentės, tokios kaip Vakarų Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija, suvienijo jėgas ir tapo sąjungininkėmis, o JAV
įtaka saugumo dimensijoje pasiekė naują lygį, jau penktajam dešimtmetyje susitarus dėl naujos transatlantinio saugumo perspektyvos. Maršalo planas padėjo pagrindą Europos integracijai: pavyko sutarti dėl tam tikrų prekybos barjerų, muitų ir mokesčių panaikinimo, taip atsirandant Europos anglių ir plieno bendrijai, o laikui bėgant ir Europos ekonominei bendrijai (dabartinei Europos Sąjungai).
Nagrinėjant Ukrainos atvejį, sudėtinga šiuo metu yra įvardinti patirtą konkrečią finansinę žalą. Ekspertai teigia, jog ji siekia šimtus milijardų, o atstatyti reikės identiškai kaip Europą, pradedant nuo elementaraus gyventojų aprūpinimo ir pramoninės infrastruktūros. Betgi karas dar nė nesibaigė, todėl nuostolių skaičiavimas nėra tikslus ir galutinis, tačiau dėl to negalima atidėlioti konkrečių finansinių instrumentų kūrimo jau dabar. Nepriklausomai nuo karo trukmės, naujasis pagalbos planas privalo būti finansinės paramos ir konkrečių institucinių reformų balansas.
Naujojo plano esmė turėtų būti apibrėžti trumpojo laikotarpio tikslus, kurie turėtų apsiriboti konkrečiais finansiniais įsipareigojimais, tačiau turėtų apibrėžti ir ateities perspektyvas, tai yra politinę paradigmą – integraciją su ES bei NATO narystę. Dabar Europos Komisija planuoja sukurti naują fondą Ukrainos atstatymui, panašiu principu kaip neseniai buvo sukurtas „Next Generation EU“. Nauja priemonė, pasiūlyta gegužę, vadinasi „Rebuild Ukraine facility“, kuri bus sudaryta iš dotacijų ir paskolų ir veiks panašiu principu kaip kadaise Maršalo planas.
Tačiau svarbu prisiminti, jog anuometinis Maršalo planas 90 proc. buvo sudarytas iš dotacijų ir 10 proc. iš paskolų, todėl, Ukrainos atveju, siūlymai skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir išleisti naujas valstybės obligacijas šalį potencialiai „praskolintų“ tolimus dešimtmečius į priekį.
Todėl tiek G7, tiek G20 valstybės, kartu su ES priešakyje konsolidavusios bendrą politinę valią, turėtų įsipareigoti finansuoti Ukrainos atstatymą. Konfiskuotas Rusijos ir Baltarusijos oligarchų, kompanijų ir kitų juridinių asmenų turtas taip pat yra diskusijų objektas, turint omenyje, kad būtų galima panaudoti tuos finansinius resursus Ukrainos atstatymui.
Žinoma, tokie finansiniai įsipareigojimai natūraliai turėtų kartu ateiti ir su sąlygomis Ukrainai įgyvendinti svarbiausias reformas. Čia vargu ar bus „išrasta“ kas nors labai nauja. Dar 1993 m. Vadovų Taryboje patvirtinti vadinamieji Kopenhagos kriterijai, kuriuos turi užtikrinti nauja šalis narė: demokratija, teisės viršenybė, žmogaus teisės ir veikianti rinkos ekonomika. Gerai atsimename, kaip nelengva buvo Lietuvai įveikti atitiktį visiems tiems kriterijams.
Sėkmingas reformų ir politinių pasižadėjimų vykdymas iš esmės paspartintų kelią narystės link, o būtinas aktyvus ES ir kitų šalių investuotojų įsitraukimas bei tarptautinių organizacijų dalyvavimas prisidėtų prie skaidresnio lėšų panaudojimo. Ar karo metu arba ankstyvos rekonstrukcijos stadijoje verta tikėtis sparčių politinių reformų – diskutuotinas klausimas. Tačiau Europos lyderių žinia pasiųsta aiški ir laiku: Ukraina taps ES nare.
Šiomis dienomis galima išgirsti viešoje erdvėje teiginių ir net abejonių, ar dabar suteikus Ukrainai ES kandidatės statusą nenutiks taip, kaip nutiko su Vakarų Balkanų šalims, joms ilgam įstrigus stojimo procese. Visgi Ukraina ir jos narystės perspektyvos negali būti lyginamos su Vakarų Balkanų valstybėmis, nes iš esmės situacija skiriasi. Vakarų Balkanų šalims, konkrečiai buvusioms Jugoslavijos valstybėms, ES tarpininkavimas veikė labiau prevenciniu principu, skirtu išvengti tolimesnių etninių ir pilietinių konfliktų regione. Tačiau net ir šiandien Albanijai, Šiaurės Makedonijai, Juodkalnijai ir Serbijai šalių kandidačių statusą peržengti yra gan sudėtinga.
Regione tvyrantis artimų ryšių su Rusija šešėlis (konkrečiai – Serbijos), Kosovo kaip valstybės pripažinimo klausimas ir net potenciali senų teritorinių pretenzijų eskalacija paveiktų ES gebėjimą veikti kaip geopolitiniam aktoriui, jeigu dabartinėje neišspręstų konfliktų padėtyje šios šalys taptų pilnavertėmis narėmis. ES tam tikrus įsipareigojimus vykdė, pavyzdžiui, suteikė bevizį režimą, finansines dotacijas, tačiau procesas narystės link nepajudėjo dėl prastai įgyvendinamų reformų ir netinkamai diegiamų ES teisės aktų.
Su Turkija taip pat neįvyko jokio didesnio progreso nuo 1999 m., kai šalis tapo kandidate į ES. Vakarų Balkanų valstybėse tokios autoritarinės valstybės, kaip Rusija ir Kinija, akivaizdžiai bando sustiprinti savo įtaką. Integracijos procesas turi būti aiškus, kartu kaip ir politinis dialogas.
Ukrainos atveju, jau po 2014 m. Maidano įvykių buvo aiškiai išreikšta politinė ir pilietinė pozicija tapti Europos Sąjungos valstybe. Dabar Rusija bandys palaikyti savo karinę agresiją Ukrainoje, kad prikurtų šaliai kuo daugiau kliūčių integracijai į ES.
Tačiau nors ir tapus kandidate, Ukrainos laukia dar ilgas oficialus derybų procesas, todėl yra pasiūlymų, kad, atitinkant fundamentaliausius aquis kriterijus, Ukraina galėtų tapti ES bendrosios rinkos dalimi, įskaitant laisvą asmenų, prekių ir paslaugų judėjimą, ir gravituoti link pilnos narystės ES politinėse institucijose. Pasiūlytoji „Rebuild Ukraine facility“ priemonė suteiks dar didesnį dėmesį teisinės valstybės reformoms ir kovai su korupcija. O investicijos, suderintos su nelengvais klimato, aplinkos iššūkiais, skaitmenine ES politika ir standartais, padės Ukrainai tapti stipresnei ir atsparesnei.
