Tuo tarpu būtent ant šių vertybių laikosi krikščioniškoji demokratija civilizuotose Vakarų valstybėse. Šiomis vertybėmis iš esmės remiasi ir bendroji žmogaus teisių samprata.
Būtent todėl Europos krikščionys demokratai nemato nieko bloga lyčiai neutralios partnerystės įteisinime – juk niekur nedingsime nuo fakto, kad visuomenėje yra ne vien krikščionys, ir tie „kiti“ negali būti palikti „už tvoros“, jeigu iš tiesų rūpinamės bendruoju gėriu (terminas, beje, taip pat išaugęs iš krikščioniškos demokratijos šaknų).
Problemos sprendimui ir tose šalyse priešinosi daugiausia kraštutiniai radikalai, kuriems ir patys demokratijos principai – ne prie širdies.
Gerai, kad mūsų frakcijos kolegos, vadinantys save krikščionimis demokratais, nesiplūsta iš Seimo tribūnos ar nuo šoninių mikrofonų.
Bet ar gerai, kad galiausiai balsuoja taip pat, kaip prisiekę homofobai? Ar iš tiesų nėra rimtų priežasčių vengti tos prastos draugijos ir savo veiksmais?
Mano galva, rimčiausia priežastis balsuoti kitaip yra būtent tos pačios krikščioniškos vertybės.
Argi artimo meilė neįpareigoja mūsų pasirūpinti ne vien savo bendraminčiais, bet ir kitaip manančiais? Argi siekis apginti silpnesnį neįpareigoja užtikrinti mažumų teisių? Ar galiausiai Seimo nario priesaika neįpareigoja būti nešališkais?
Kiek teko domėtis motyvais, kodėl priešinamasi homoseksualių asmenų teisinės padėties normalizavimui ir civilinės sąjungos instituto įteisinimui, vienas jų yra apklausų duomenys, rodantys, kad didžioji visuomenės dalis yra už tradicinę, prigimtinę šeimą (beje, tai – ne juridiniai, o tik paprotiniai terminai).
Vadinasi, tokia parlamentarų pozicija remiasi visai ne krikščioniškomis vertybėmis, o baime prarasti rinkėjus.
Kiti teisinasi, kad tokį pažadą yra davę savo rinkėjams, ir jis nepajudinamas. Tik kaip tada su Seimo nario priesaika, įpareigojančia būti visiems lygiai teisingu? Ar tokie pažadai apskritai su ja suderinami?
Kodėl turėtume svarbius sprendimus priimdami vadovautis dalies rinkėjų baimėmis? Gal ir tos mūsų rinkėjų baimės prasisklaidytų, jeigu, užuot kaitinę prieštaravimus, turėtume drąsos pasakyti, kad civilinės sąjungos įstatymas niekaip nepaveiks prigimtinės šeimos šalininkų gyvenimo?
Argi krikščioniškos vertybės neįpareigoja ir aukštesnei politinei kultūrai? Ar teisinga nusišalinti nuo politiko pareigos šviesti visuomenę ir tą kultūrą ugdyti?
Jei parodytume, kad tikroji grėsmė šeimai yra vartotojiškas egoizmas, atjautos, pasiaukojimo ir tos pačios meilės nuvertinimas, pagarbos stoka; gal aiškiau atsiskirtume nuo apsimetėlių, šventvagiškai cituojančių Evangeliją, ir čia pat pažeidžiančių paprasčiausio žmogiško padorumo normas?
Be meilės, atjautos, pagarbos, pasiaukojimo jokia šeima negali išsilaikyti. Tik šios vertybės įgalina ir šeimos vaidmenį visuomenėje, apie kurį kalba Konstitucija.
Kitas motyvas, lemiantis priešinimąsi seniai pribrendusiems sprendimams, taip pat būdingas ne vien Seimo nariams, bet ir didelei visuomenės daliai, yra iš sovietmečio paveldėtas įsivaizdavimas, kad mažuma turi paklusti daugumos valiai.
Dalis žmonių vis dar galvoja, kad tai ir yra demokratija. Bet ar tikrai?
Taigi kad vis dar painiojame demokratiją su proletariato diktatūra.
Demokratijoje dauguma pirmiausia turi pareigą užtikrinti mažumų teises – ir tai išplaukia iš krikščioniško rūpesčio silpnesniaisiais.
Man iš tiesų labai skaudu pripažinti, kad dalis katalikų šiandien tarsi pamiršo tuos laikus, kai katalikų Bažnyčia ir eiliniai tikintieji buvo pirmose gretose kovos už sąžinės laisvę.
Deja, dalis katalikų ir net aukštų dvasininkų šiandien mano, kad gali primesti kitaip manantiems savo įsivaizdavimais paremtus sprendimus.
Kad dėl tokios laikysenos labiausiai nukenčia pačios Bažnyčios autoritetas, įtikinamai rodo Lenkijos pavyzdys.
Nuoširdžiai bijau, kad tokia dalies tikinčiųjų laikysena atstums daugybę piliečių ne tik nuo Bažnyčios, o ir nuo pačių krikščionybės idėjų, kurios dėl netobulos krikščionių laikysenos ims vis platesnei visuomenės daliai asocijuotis su tamsumu, nepagarba, sustabarėjimu.
Labai norėčiau, kad tų blogųjų scenarijų išvengtume. Pradžiai gal užtektų nustoti ginčytis su faktais ir pasvarstyti, ką iš tiesų reiškia balsuoti pagal sąžinę.
Praktikuojantys katalikai dažnai naudojasi sąžinės veidrodžiais, norėdami atrasti, kur yra prasilenkę su Dievo valia ir savo įsipareigojimais.
Panašus sąžinės veidrodis gali būt pravartus ir politikui, norinčiam pasitikrinti savo sprendimo kokybę.
Jį sudarytų trys klausimų grupės: iš kokių paskatų kyla mano sprendimas; ko aš siekiu ir kokias pasekmes prognozuoju.
Krikščionis politikas natūraliai turėtų klausti savęs, ar mano sprendimas tikrai kyla iš artimo meilės, ar yra kitokių paskatų, kurias norėčiau nutylėti – pavyzdžiui, baimė, kad mano mažiau išprusę rinkėjai sprendimo nesupras (o ši baimė būdinga daugeliui Seimo vienmandatininkų absoliučiai visose frakcijose).
Kad homofobija nieko bendra neturi su artimo meile – akivaizdu. Bet paslėpta baimė – o ką žmonės pasakys – kuo nors geresnė?
Kita klausimų grupė – ko aš siekiu? Ar tikrai mano siekis yra bendrasis gėris, kuriame visų visuomenės grupių interesai suderinti pačiu geriausiu įmanomu būdu?
Ar nesu šališkas kurios nors vienos visuomenės grupės atžvilgiu, nesureikšminu savo bendraminčių poreikių? Gal ignoruoju teisėtus kurios nors visuomenės dalies lūkesčius? Ar bendrojo gėrio siekio neužgožia siekis laimėti rinkimus bet kokia kaina?
Ir trečia klausimų grupė – ar numatau savo veiksmų pasekmes? Noriu, kad būtų gerbiami mano įsitikinimai, o ar gerbiu kitokius , nei manieji?
Ar mano nepagarba kitaip manantiems nesukels paniekos bangos mano bendraminčiams? Ar mano veiksmai, pasisakymai, laikysenos nemenkina Bažnyčios, kuriai priklausau, autoriteto platesnėje visuomenėje?
Atsakymai gali būt patys įvairiausi, bet jie turi būti. Tik atsakę sau į šiuos ir kitus klausimus galime kalbėti apie balsavimą pagal sąžinę.
Gal kokius svarbius klausimus būsiu praleidus – tai jų sąrašas atviras, gali būti papildytas, ir esu tikra, kad tik keldami klausimus galėtume priimti sprendimus, už kuriuos paskui nebūtų gėda.