Dėl to ir esmines diskusijas taip dažnai pakeičia paprasčiausi apsižodžiavimai ar veidmainiški parypavimai, kurie labiausiai ir priešina visuomenę. Esu tikra, kad jokio susipriešinimo nebūtų, jei vyktų pagarbi diskusija, ir visuomenė gautų visą patikimą informaciją tais klausimais. Už tai ne vien politikai atsakingi, bet savo atsakomybės dalį neabejotinai turime prisiimti.
Kalbant apie pasaulėžiūrinius dalykus sveika pirmiausia klausti savęs, kuo remiasi mano nuomonė ir sprendimai? Būdama krikščionė, stengiuosi, kad mano nuomonė nesikirstų su artimo meilės įstatymu ir būtų paremta žinojimu, ką iš tiesų sako Šventasis raštas bei patikima faktine informacija, nes protą laikau brangia Dievo dovana, kuria privalu naudotis pagal paskirtį.
Be to, norėčiau nesuklysti dėl ribos tarp to, kas iš tiesų amžina, ir to, kas natūraliai keičiasi, gali ir turi keistis Atkreipčiau dėmesį į neseniai publikuotą Povilo Aleksandravičiaus straipsnį „Ar Bažnyčia negriauna savęs iš vidaus“ – jame išdėstytos mintys brėžia gaires rimtai diskusijai. O aš šį kartą apsistosiu prie keleto konkrečių dalykų.
Pradėkime nuo polemikos apie pagalbinį apvaisinimą. Ar iš tiesų kuo ilgesnis embrionų saugojimas yra pagarba gyvybei? Jei tarsime, kad embrionas turi ne tik gyvybingumo laipsnį, bet ir gyvybę, ir nemirtingą sielą, ar krikščioniška pasmerkti tas niekuo nenusikaltusias būtybes kuo ilgesniam merdėjimui, be vilties kada nors iš tiesų gyventi? Ar ne humaniškiau būtų grąžinti tuos angeliukus į Gailestingojo Dievo rankas? Senovėje būta netgi požiūrio, kad nemirtingą sielą kūdikis gauna su pirmu įkvėptu oro gurkšniu.
Tai pavyzdys, kaip smarkiai istorijos eigoje keičiasi žmonių supratimas apie tikrovę. Manant, kad embrionas jau yra gyvybė, tarsi pakaktų motyvų nesirinkti tokio etinių problemų keliančio pagalbinio apvaisinimo, bet žmonės, kurie mano, kad embrionas dar nėra gyvybė – tik gyvybės galimybė, - gal bent jau neturėtų būti apkrauti pareiga nežinia kiek laiko saugoti faktiškai nebegyvybingus embrionus?
Jeigu žmonės renkasi tokias procedūras, gal verčiau palikti jiems ir atsakomybę už tolesnę perspektyvą? Gal verčiau valstybės pastangomis palaikyti modernesnes pagalbinio apvaisinimo priemones, nekeliančias etinių problemų?
Apie pagarbą gyvybei iki natūralios mirties taip pat kyla klausimų. Pavyzdžiui, ar dirbtinis gyvybės palaikymas žmogaus, kuris pasiruošęs keliauti anapus, arba neturi šansų išgyventi itin sunkaus sveikatos sutrikdymo, nėra neleistinas kišimasis į Dievo planą ? Ką turėtume laikyti natūralia mirtimi? Ką vis dar galima laikyti gyvybės gelbėjimu, o ką – bereikalingu kančios pratęsimu? Kuo remiantis turime spręsti? Pasisakome už organų donorystę, tačiau kada galime laikyti žmogų mirusiu? Ar turime tiesiog pripažinti medicinos mokslo paaiškinimą, nors suvokiame, kad ne viskas tam mokslui žinoma, kad gyvybės mokslai atskleidžia vis naujus horizontus, nekartą priartėdami prie didesnio dvasinio pažinimo poreikio?
Ką vis dar galima laikyti gyvybės gelbėjimu, o ką – bereikalingu kančios pratęsimu?
Apie homoseksualių asmenų padėtį: Ar tikrai krikščioniui politikui nedera balsuoti už partnerystę? Ar tikrai turime šventraštinį pagrindimą, jog nuodėmė yra būtent homoseksualūs santykiai? Jų pasmerkimas paprastai motyvuojamas Sodomos epizodu iš Senojo testamento, tačiau autoritetingi egzegetai (Šventojo rašto tyrinėtojai) perspėja, kad šiuo epizodu remtis reikėtų atsargiai. Čia kyla klausimas, kas gi ta Sodomos nuodėmė, šaukianti Dangaus keršto?
Trumpai priminsiu visą istoriją. Du jaunuoliai atvyksta į Sodomos miestą ir ketina apsinakvoti aikštėje, bet Lotas primygtinai kviečia juos verčiau nakvoti jo namuose. Net ir Loto namuose prisiglaudusiems jaunuoliams (angelams, dangaus pasiuntiniams) kyla pavojus: susirenka viso miesto vyrai – seni ir jauni – ir reikalauja tuos svečius atiduoti jų valiai. Lotas siūlo jiems verčiau savo jaunas dukteris, dar nepažįstančias vyro. Konfliktą išsprendžia antgamtinės jėgos įsikišimas.
O Sodomos miestas pasmerkiamas sunaikinimui. Iš paties teksto visais kalbiniais variantais aiškėja, kad Dangaus keršto reikalaujanti nuodėmė yra būtent seksualinė prievarta ir Sodomos gyventojų paprotys prievartauti svetimšalius , taip parodant savo viršenybę. Loto siūlymas atiduoti siuntančiai miniai savo dukteris tik patvirtina, kad smerktina yra būtent seksualinė prievarta, nesvarbu, homo ar hetero, nekalbant jau apie pedofiliją, kuri anuomet buvo įprasta įtakingųjų pramoga, naudojantis vergijon parduotų šeimų vaikais.
Kyla taip pat klausimas, ar tautų apaštalas Paulius rūsčiai smerkia būtent homoseksualius santykius, ar veikiau bendruomenės vyrų neištikimybę savo žmonoms, iškeičiant teisėtą ryšį į sanguliavimą su kitais vyrais?
Bažnyčia oficialiai laiko ištvirkavimu nesantuokinius santykius, bet juk tuokia poras, iki santuokos gyvenusias drauge ne vienerius metus. Pagal nutylėjimą, požiūris de facto jau keičiasi. Ar kartais katekizmo komplikuotumas ir prisirišimas prie praeities realijų netampa kliūtimi Bažnyčios veikimui šių dienų pasaulyje ir nė kiek nepasenusios Gerosios naujienos skleidimui? Ar daugelio pakrikštytųjų atitolimas nuo Bažnyčios neprimena daugelio išsilavinusių judėjų pasitraukimo nuo protėvių religijos dėl nebeįmanomų įvykdyti Talmudo reikalavimų ir išvedžiojimų?
Grįžtant prie homoseksualių porų, ar tikrai blogai, kad žmonės, nuolat kaltinami dažna partnerių kaita, nori kurti pastovius santykius? Argi jų teisinės padėties normalizavimas kaip nors prieštarauja bendrajam gėriui? Ar iš tikrųjų partnerystės įteisinimas kelia kokį nors apčiuopiamą pavojų šeimos institutui ir mūsų šalies konstitucijai? Ar pagrįsti homofobiniai gąsdinimai Europos žmogaus teisių teismu? Ar tikrai tiek jau daug tų bylų, kuriomis bauginama mūsų visuomenė? Kas bandė
savarankiškai domėtis EŽT praktika, tikriausiai nustebo, koks nereikšmingas šios temos bylų skaičius, nekalbant jau apie tai, kad tai visai kitokio pobūdžio bylos, nei bandoma pritempinėjant interpretuoti. Ar jaunimo ugdyme tikrai nereikalinga rimta, mokslo duomenimis paremta informacija apie skirtingą lytiškumą, seksualinių mažumų persekiojimų istoriją ir teisinės padėties kaitą?
Ar padoru būtų vadovautis selektyviu faktų vertinimu priimant sprendimus? Be to, jei Dievas leidžia gimti žmonėms, kurių lytiškumas kitoks, nei daugumos – tai gal čia esama prasmės, kurios mes dar nesuvokiame? Gal tokiu būdu gamta saugosi nuo pernelyg greito žmonių skaičiaus augimo, nuo grėsmės, kad Žemė nebepajėgs mūsų išmaitinti?
O gal mūsų pernelyg į kūno reikmes susitelkusiai civilizacijai tai – paskata tapti labiau angeliška? Pastebima, kad neapdovanoti trauka priešingai lyčiai, lemiančiai galimybę natūraliai daugintis, žmonės dažnai būna apdovanoti išskirtinėmis kūrybinėmis galiomis. Gal tai – dar viena žinia, kurią turėtume deramai perskaityti?
Turiu tiesų klausimą ir kolegoms, laikantiems save krikščionimis, abiejose Seimo salės pusėse: kokiu tikslu organizuotas sunkiai apibrėžiamos „artimo ryšio“ sąvokos įvedimas į civilinį kodeksą? Ko šiame teisėkūros žingsnyje daugiau – pagarbos žmogaus teisėms, atjautos ar siekio torpeduoti sunkiai ir ilgai derintą civilinės sąjungos įstatymą? Ar tikrai siekiame pabaigti LGBT asmenų diskriminavimą, ar veikiau pratęsti tokią nenormalią teisinę lojalių Lietuvos piliečių būklę kuo ilgesniam laikui? Ar tai iš tiesų krikščioniška – blokuoti įstatymą, kuris niekaip neliečia ir nepažeidžia praktikuojančių krikščionių teisių?
Katalikų Bažnyčia ir eiliniai tikintieji sovietmečiu buvo pirmosiose gretose kovoje už sąžinės laisvę. Ar dabar jau įsivaizduojame, kad galime primesti savo požiūrį kitaip manantiems? O gal manome, kad išsisukinėti nuo rimto sprendimo – tai nieko čia tokio? Ką iš tikrųjų reiškia dažnai visuotinėje mišių maldoje skambantis maldavimas apsaugoti mus nuo pagundos valdyti kitus? Gal patys turėtume pasisaugoti tos pagundos? Ar tai, kad Kūrėjas suteikė kiekvienam žmogui laisvą valią nereiškia, kad turėtume būtent šiuo jo pavyzdžiu sekti?
Sąmoningai daugumą šio rašinio sakinių baigiu klaustukais. Į vienus klausimus atsakymų pati tebeieškau, į kitus – turiu, bet – nenoriu niekam primesti. Norėčiau tik paskatinti tų atsakymų nuoširdžiai ieškoti. Ieškoti, nepametant iš akių to, kas svarbiausia - mūsų amžinojo pašaukimo ir žmogiškojo orumo.
