Viena iš priežasčių, kodėl neūkiškumą pajuntame taip greitai, yra ta, kad kiekvienų metų biudžetas vis „maunamas“ ant praėjusių metų kurpaliaus. Kartu su tokiu kopijavimu perkeliamos ir buvusių metų bėdos bei nesėkmės. Ir taip metai iš metų.
Todėl nuoširdžiai stebina tai, kad vis dar nesiryžtama šalies finansų planavimui pagaliau pritaikyti „biudžeto rengimo nuo nulio“ metodo. Tai leistų finansiškai suderinti išsikeltus tikslus, prioritetus bei jiems pasiekti numatytas priemones ir taip nubarstyti beviltiškas, besidubliuojančias ar tiesiog pinigus „valgančias“ programas ir išlaidų grupes. Tačiau tam reikėtų ne tik stiprios politinės valios, bet ir aiškios viešųjų finansų valdymo vizijos.
Viena iš tokių išlaidų grupių keliaujančių iš biudžeto į biudžetą jau daugelį metų – lengvatos. Visi žino, kad jų yra daug, bet realaus kiekio ir jų sukeliamo poveikio niekas tiksliai šalyje įvardinti negalėtų.
Prieš pusantrų metų į lengvatų medžioklę išėjusiai Valstybės kontrolei peržiūrėjus pagrindinę mokestinę bazę pavyko suganyti 215 lengvatų, kurios valstybei kainuoja apie du milijardus litų. Ir verta atkreipti dėmesį, kad didžioji dalis jų „gyvendamos“ be konkretaus taikymo termino, be konkrečių pamatuojamų rezultatų, jau seniai yra tapusios slapukėmis, tyliai mintančiomis biudžeto sąskaita.
Visi žino, kad lengvatų yra daug, bet realaus kiekio ir jų sukeliamo poveikio niekas tiksliai šalyje įvardinti negalėtų.
Tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse lengvatos yra viena iš mokesčių politikos priemonių, taikomų reguliuoti tam tikras sritis, apsaugoti mažesnes pajamas gaunančius asmenis, paskatinti konkrečias verslo šakas ar tiesiog padidinti jų konkurencingumą.
Į lengvatas galime žiūrėti dvejopai: kaip į išlaidas ir kaip į investicijas, tačiau abiem atvejais jų dinamiką ir poveikį būtina stebėti. O pas mus tai nėra daroma. Todėl šiandien negalime pasakyti, kurios iš tų daugiau nei 200 lengvatų yra būtinos, o kokia suma iš tų kelių milijardų litų yra tiesiog iššvaistoma.
Valstybės kontrolės atliekamo tyrimo metu tiek Finansų ministerija, tiek Valstybinė mokesčių inspekcija ir Valstybinis patentų biuras galėjo pateikti duomenis apie gavėjų skaičių, biudžeto pajamų netekimus ir kitą informaciją tik dėl 70-ies iš 215 (33 proc.) mokesčių lengvatų. O biudžeto netekimai dėl jų taikymo pasirodo buvo net du kartus didesni nei skelbta.
Jau tada, prieš pusantrų metų, Vyriausybei suformuluotas konkretus siūlymas – patvirtinti mokesčių lengvatų taikymo stebėsenos tvarką, numatyti stebėjimų periodiškumą, nustatyti pagal kokius kriterijus bus vertinamas lengvatų poveikis ir nauda visuomenei, verslui ir biužeto pajamoms, atskirų subjektų kompetenciją ir atsakomybę bei stebėsenos rezultatų viešinimą.
Ir nors šešioliktoji Vyriausybė savo veiklos programoje yra numačiusi pertvarkyti mokesčių sistemą ir taikyti vien socialiai reikšmingas bei tikslingas mokesčių lengvatas, šiandien, pasitinkant 2015 metus, konkrečių sprendimų vis dar nėra.
Nesu prieš lengvatas, tačiau manau, kad jos turi būti taikomos laiku ir vietoje, nes kuo ilgiau jos gyvens savarankišką gyvenimą – tuo didesne našta taps mūsų biudžetui. Gaila, kad formuojant ateinančių metų biudžetą, Vyriausybė praleido progą pasielgti ūkiškai ir suganyti pasiklydusias lengvatas.
Kaip Seimo narys ketinu kreiptis į Vyriausybę, primindamas, kad šio darbo ilgiau atidėlioti nevertėtų. O, kad jau kitą rudenį turėtume konkretų rezultatą – darbą atsakingoms institucijoms derėtų pradėti kuo anksčiau, vėliausiai – dar ankstyvą pavasarį. Būtent taip pasielgtų protingas šeimininkas, galvojantis kiek tolėliau nei keli mėnesiai į priekį.
Liutauras Kazlavickas yra Seimo narys, TS-LKD atstovas
