Sveika nuovoka remiantis niekaip kitaip to neįmanoma įvardinti, kai vykdant, rodos, elementarų dviejų ministerijų Energetikos bei Ekonomikos ir inovacijų sujungimą dar kažkodėl užkabinama ir dalis aplinkosaugos sistemos funkcijų.
Visai pašaliniam skaitytojui gali atrodyti, o koks skirtumas kuri ministerija vykdys vienas ar kitas funkcijas, svarbu, kad būtų kas jas atlieka ir atliktų gerai. Bet būtent tokiu atveju ir tampa neaišku, kas yra gerai. Žvejui gerai, kai kuo daugiau sugauna žuvų. Medžiotojui gerai, kai gali savo namų sienas nusikabinti savo sumedžiotų gyvūnų ragais. Grigeo gerai, kai gali nuotekas leisti tiesiai į jūrą, nes taip gali pagaminti daugiau tualetinio popieriaus. Kodėl Energetikos ministerijai turėtų būti gerai mažinti dujų suvartojimą Lietuvoje ir siekti perėjimo prie atsinaujinančios energetikos? Juolab, kai ji to nedarė iki šiol. Ministerija, kuri iki šiol taip ir nesugeba paaiškinti, kaip ji 2050 metais praktiškai iki nulio sumažins šiltnamio dujų išmetimą, jei iki 2045 metų planuoja pilna apimtimi vystyti dujų infrastruktūrą. Jos rengtame Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane energetikos vystymo priemonės taip ir liko atsietos nuo klimato kaitos tikslų.
Šį tekstą visų pirma norėčiau adresuoti tiems, kurie dar prieš keturis metus kalbėjo apie būtinybę keisti esamą politikos modelį siekiant geresnio skirtingų interesų subalansavimo.
Burtažodžiai neveikia. Ministerijos pavadinime įdėtas žodelis „darnios“ nėra stebuklų lazdelė, pakeisianti turinį. Kaip „5 darnų“ programa nepadarė darnesne šios vyriausybės politikos. Prie Aplinkos ministerijos durų protestuojantys aplinkosaugininkai yra geriausia šūkio „Efektyviai aplinkosaugai ir klimato kaitos iššūkiams – absoliutus Vyriausybės prioritetas“ realybės iliustracija. Nors valdžios PR tarnybos, rašydamos ta tema, iš kailio neriasi kurdamos realybė iliuziją.
Todėl tokiame turinio ir prasmės vakuume vienos iš svarbiausių Aplinkos ministerijos funkcijos – klimato kaitos valdymo funkcijos - perdavimas vienai iš sektorinių ūkio ministerijų tėra tolesnis alternatyvios realybės darnumo iliuzijos pavidalu įtvirtinimo etapų. Ministerija, kuri agresyviai stūmė su CO2 laidojimu žemės gelmėse susijusį investicinį projektą, neatsižvelgdama į Aplinkos ministerijos, Geologijos tarybos išvadas dėl tam tinkamų požeminių ertmių Lietuvoje trūkumo. Kuri priešinosi palmių aliejaus išbraukimui iš biodegalų sąrašo, nes „mes turime siekti atsinaujinančių išteklių didesnio panaudojimo transporto sektoriuje“, nors Europos Parlamentas dar 2017 metais įpareigojo Komisiją imtis reguliavimo, kad nuo 2020 iš viso palmių aliejaus neliktų degalų rinkoje. Kuriai atrodo kas čia tokio, jei kur kas didesnės saulės elektrinės žemės ūkio paskirties žemėje atsiras be žemės paskirties keitimo. Visa tai duota pagrindo teigti, kad ši ministerija nemato platesnio vaizdo ir atstovauja tik siaurus energetikos verslo interesus.
Ir tai yra pateisinama šioje ūkiniais reikalais besirūpinančioje ministerijoje. Būtų keista bei naivu iš jos reikalauti kažko daugiau. Bet dabartinis bandymas klimato kaitos reikalus suredukuoti iki atsinaujinančios energetikos plėtros politikos derinant klimato kaitos tikslus prie verslo planų, o ne atvirkščiai, verčia garsiai kalbėti apie tai ir pagrįstai abejoti tokio sprendimo logiškumu.
Net įvertinus tai, kad Aplinkos ministerija nerodo reikalingos lyderystės aplinkosaugos srityje, klimato kaitos veiksmų paketo atskyrimas iš aplinkosaugos sistemos ne tik kad yra šiuo metu veikiančios integralios aplinkos duomenų kaupimo, monitoringo ir analizės sistemos griovimas, bet ir bendrai kelia grėsmę darnaus vystymosi aplinkosaugos srityje tikslų pasiekimui. Kas gali suprasti, kaip siūlymai ardyti aplinkosaugos sistemą dera su Vyriausybės programoje deklaruojamu aplinkosaugos stiprinimu?
Pati tinkamiausia tokių integralių klausimų, kokie yra klimato kaitos klausimai, sprendimui ir koordinavimui institucija yra ta, kurios kuravimo srityje nėra veiklų tiesiogiai įtakojamų klimato kaitos politikos, pagrįstos ekosferos atsparumo ir jos galimybių atsistatyti vertinimu. Tokiu atveju yra tikimybė, kad tiek ekonomikos, tiek aplinkosaugos tikslai bus subalansuoti. Priešingu atveju merkantiliniai interesai visada užgoš aplinkosauginius. Nuo to neapsaugos žodis „darnu“ institucijos pavadinime.
Kas gali suprasti, kaip siūlymai ardyti aplinkosaugos sistemą dera su Vyriausybės programoje deklaruojamu aplinkosaugos stiprinimu?
Miškų sektorius yra puikus to pavyzdys. Aplinkos ministerijos kuravimo srityje esantis sektorius labai sunkiai integruoja aplinkosauginį interesą. Praėjusį pusmetį apvainikavo atsiradusi ir viešai deklaruojama „miškų sukišimo į stalus ir kėdes“ ideologija, kuri parodo, kaip miškininkai supranta ir ruošiasi kovoti su klimato kaita. Todėl tikrai turi racijos tie, kurie siūlo grąžinti miškininkystę Žemės ūkio ministerijai, aplinkosaugos struktūroms paliekant tik miškų kontrolę. Bet dabar siūlomi kaip tik priešingi dalykai – vieną iš esminių aplinkosaugos kuravimo sričių perduoti ūkiniais sektoriais užsiimančiai institucijai, Aplinkos ministerijai paliekant tik tuos su miškais susijusius klimato kaitos reikalus. Visa tai demonstruoja problematikos suvokimo stoką ir veda prie tolesnio darnaus vystymosi ir klimato kaitos reikalų diskreditavimo. Ypač keista, kad tokie veiksmai daromi esamos vyriausybės darbo pabaigoje, kas realiai ilgam paralyžiuos esamus procesus, o naujiems sustyguoti paprasčiausiai nebus laiko.
Šį tekstą visų pirma norėčiau adresuoti tiems, kurie dar prieš keturis metus kalbėjo apie būtinybę keisti esamą politikos modelį siekiant geresnio skirtingų interesų subalansavimo. Kurie aplinkosaugos interesą matė kaip lygiavertį ekonominiam ir socialiniam interesams. Kurie supranta, kad tokie sprendimai negali būti daromi paskubomis, be platesnių konsultacijų su socialiniais partneriais. Kurie nori užtikrinti, kad valstybinės sistemos netaptų pavienių žmonių ambicijų, norų ar įgeidžių įkaitėmis ir būtų formuojamos laikantis sistemiškumo ir tęstinumo principais. Noriu tikėtis, kad esamame kontekste užteks politinės išminties nepritarti tokiems siūlymams.
Liutauras Stoškus yra aplinkosaugininkas, „Darnaus vystymosi centro“ direktorius.
