Kai nuostatomis, o ne faktais grįstas požiūris tampa dominuojančiu, tai neišvengiamai argumentų kalbą keičia įsitikinimais paremta kalba. Diskusija tarp skirtingus įsitikinimus turinčių oponentų praranda bet kokią prasmę. Įsitvirtinusi politiniame gyvenime „teisinga“ nuostata dažnai dar imama vadinama politiniu korektiškumu, taip aiškiai duodant suprasti, kad tai yra tam tikro ideologiškai teisingo, nekvestionuojamo pasirinkimo reikalas.
Bet kuri tema, kuri patenka į politinio korektiškumo rėmus, tampa ideologijos įkaitu ir praranda galimybę būti objektyviai apmąstoma. Net jei ji ir yra aptarinėjama specialistų tarpe, jų išvados visuomenėje priimamos ne kaip bandymas objektyviai pažvelgti į skirtingas reiškinio puses, bet tik kaip arba pataikavimas, arba priešstata esamai konjunktūrai.
Yra daug požymių, kad klimato kaitos problematika irgi yra patekusi į politinio korektiškumo spąstus. Ir tai matyt yra viena iš priežasčių, kodėl, rodos, visiškai moksliniu pažinimu ir vertinimu pagrįstos ir visuotinai pripažintos išvados yra buitiniame lygmenyje lengvai atmetamos kaip ideologinės.
Nežiūrint to, kad klimato kaitos problematika apima praktiškai visas žmogaus gyvenimo sritis, bandymas ją daryti visuotine ideologija yra pakankamai rizikingas žingsnis.
Viešai abejoti dabartine klimato kaita kaip žmogaus sukeltu reiškiniu atsakingam pareigūnui būtų politiškai nekorektiškas žingsnis. Tačiau niekas negali uždrausti savo neviešame gyvenime tam pačiam pareigūnui gyventi, elgtis ir teigti visiškai priešingus dalykus. Panašiai kaip tarybiniais laikais dalis ne visi kompartijos nariai tikėjo „šviesiu komunistiniu rytojumi“ ir dar mažesnė dalis darė, kad jis ateitų. O tie, kurie bandė objektyviai paanalizuoti visuomenės būklę ir jos raidos perspektyvas būdavo griežtai pasmerkiami, jei tuose svarstymuose išryškėdavo nors mažiausiais nukrypimas nuo kompartijos suvažiavimų dokumentuose išdėstyto požiūrio.
Mokslinės temos, kokia yra klimato kaitos tematika, pakėlimas į politinį lygmenį yra matyt vienintelis įmanomas kelias norint pasiekti bent kokių pozityvių permainų šioje srityje. Tačiau ne mažiau svarbu būtų išvengti šios temos pavertimo doktrina, pateisinančia priemones. Tuo atžvilgiu man ganėtinai sunku sutikti su Santaros-Šviesos konferencijoje L.Kojalos pranešimo metu išsakyta teze, kad nesugebėjimas sutarti ir įgyvendinti bendrų tikslų klimato kaitos suvaldymo srityje kelią pagrįstą abejonę demokratija kaip mechanizmu, leidžiančiu pasiekti svarbiausių visuomenės tikslų. Ar galima kaltinti demokratiją, jei jos privalumais nesugebama pasinaudoti. Ar peilis kaltas, kad juo kartais pasinaudojama ne pagal paskirtį.
Tačiau vis tik tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, lipant į lėktuvą, peilių į saloną neštis neleidžiama ir tokiu būdu apribojamos žmonių teises vardan visų keleivių saugumo, – sakys kas nors.
Ar iššūkiai, kurie šiuo kyla metu žmonijai dėl sparčios klimato kaitos, nėra panašūs į tuos, su kuriais susiduria skrydžių operatoriai, norėdami užtikrinti keleivių saugumą? Ir ar neturėtų būti ir šiuo atveju taikomos saugos priemonės analogiškai sprogstamųjų ir degiųjų medžiagų, aštrių daiktų apribojimams ir kontrolei skrydžių atveju?
Skirtumas tik tas, kad Žemės skrydžio savo orbita operatorius nepasiekiamas, tad patiems Žemės keleiviams tenka susitarti dėl saugumo priemonių. Ir nėra geresnio būdo susitarimui priimti, kaip demokratinis sprendimų priėmimo būdas. Na, galima vieną kitą silpnesnį prigąsdinti, kad elgtųsi teisingai, o tai kitaip negaus kelionės maisto davinio. Bet kai tarpusavyje dėl priemonių nesutaria stipriausieji arba iš viso imamos neigti grėsmės, abejonės dėl demokratijos privalumų gali stipriai apnikti.
Tai kaip šitame Babelio bokšte saugiai keliauti. Ar tai, kad didieji drąsiai svaido kirvį į lėktuvo, pavadinimu Žemė, fuzeliažą, pateisina mūsų tyliai peiliukais badomas jame skylutes?
Matyt nėra kito kelio, kaip siekti, kad vis daugiau Žemės keleivių suprastų savo veiklos pasekmes. Tikėtis, kad tas supratimas ateitų greičiau nei nuo smūgių subyrės ekosistemų jungiančiosios ir išlaikančiosios grandys. Ir gyventi taip, tarytum asmeniškai nuo mūsų priklausytų Žemės likimas. Skamba gal kiek patetiškai ir nelabai įtikinamai visų pirma savimi besirūpinančiame liberaliame pasaulyje. Bet mūsų civilizacijai, kuriai gresia Džordano Bruno gyvenimo pabaiga, kažkada vis tiek bus priversta perdėti akcentą nuo laisvės ant atsakomybės. Penktadieniniai klimato kaitos maršai, kai kuriose šalyse virstantys daugiatūkstantiniais, bei 2015 metais beprecedentinis Hagos teismo sprendimas įpareigojantis Nyderlandų vyriausybę sumažinti šiltnamio dujų išmetimus 5 metų bėgyje bent 25 proc. rodo, kad klimato kaitos problema pamažu išjudina visuomenę. Tik to „pamažu“ akivaizdu nebeužtenka.
Nežiūrint to, kad klimato kaitos problematika apima praktiškai visas žmogaus gyvenimo sritis, bandymas ją daryti visuotine ideologija yra pakankamai rizikingas žingsnis. Kur kas geriau būtų, jei į ją būtų žiūrima kaip į aiškiai apibrėžtą techninę riziką, kurios suvaldymas ar bent apsisaugojimas nuo jos yra grynai techninis uždavinys. Taip kaip automobilių pramonė sprendžia mašinos keleivių saugumo klausimus diegdama saugos diržus ir oro pagalves, taip ir šalių vyriausybės turi rūpintis savo gyventojų saugumu ir diegti konkrečias šiltnamio dujų mažinimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos priemones. Kaip diržai ir oro pagalvės padidina šansą išlikti gyviems autoavarijoje, taip perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių ar tausojančio vartojimo ir gamybos būdų diegimas suteikia šansą išlikti 1.5 laipsnio pokyčio zonoje ir tuo pačiu užsitikrinti žmonijos išlikimą.
Klimato kaitos doktrinizavimas neišvengiamai lydimas „žaliojo smegenų plovimo“. Tai sukelia nepasitikėjimą pačia klimato kaitos problematika, o grynai techninį pokalbį apie tai verčia įsitikinimais grįstu disputu. Tokio „smegenų plovimo“ pavyzdžių yra begalė lietuviškoje aplinkosaugoje. Keltuvo į slidinėjimo trasą Druskininkuose statyba Klimato kaitos programos lėšomis ar garsinių sirenų įrengimas Vilniuje ir žvyrkelių asfaltavimas kaip klimato kaitą mažinančių ar prisitaikymą didinančios priemonių įvardinimas yra ryškiausi imitacinių priemonių pavyzdžiai. Artimai logikai priskirtinas ir neseniai Aplinkos ministerijos viešojoje erdvėje skambėjęs siūlymas duoti išmokas už utilizuojamus senus automobilius naujų įsigijimui.
Klimato kaitos doktrinizavimas neišvengiamai lydimas „žaliojo smegenų plovimo“.
Atskiro aptarimo reikalautų neseniai energetikos ministro Ž.Vaičiūno paviešintas siekis statyti elektros energijos generavimo deginant dujas įrenginį be kurio, ministro teigimu, „sinchronizacijos [su Europos elektros tinklais] projektas nebus įgyvendintas“. Įrenginys (kuris dar buvo reklamuojamas kaip „nulinių šiltnamio dujų emisijų“ projektas) degintų dujas elektros energijos gamybai, o degimo procese susidarančios CO2 dujos būtų gaudomos ir vežamos saugoti į išeksploatuotus naftos gręžinius Klaipėdos apskrityje.
Čia svarbu atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma, energetikos ministras nekelia klausimo, o kodėl lanksti elektros generacija galima tik iš dujų ir kodėl net nebandoma ieškoti kitų inovatyvių sprendimų. Antra, ministras laiko, kad Geologijos tarnybos išvada apie mažas CO2 saugojimo galimybes ir dideles rizikas, susijusias su ilgalaikiu CO2 saugojimu, yra tik „Aplinkos ministerijos nuomonė“.
Tokiu būdu poreikis sinchronizacijai su Europos energetikos sistema yra supriešinamas su elementariais aplinkosauginio saugumo reikalavimais. Seimo nariai, ministrai yra verčiami rinktis tarp sinchronizacijos ir grėsmių. Ir niekam nekyla mintis paklausti, kodėl supriešinate, gerbiamasis. Kaip energetikos ministras Jūs privalote ieškoti inovatyvių sprendimų, kaip užtikrinti 500 MW lankstumo poreikį nekeliant aplinkai ir visuomenei tokių grėsmių ir užuot dar labiau pririšant visus prie dujų vartojimo.
Deja, taip niekas neklausia ir toks priešinimas vyksta nuolat įvairiuose lygiuose. Todėl klimato (o ir visa aplinkosaugos politika) beviltiškai pralaimi. Ne tik Lietuvoje. Aplinkosauginiai kaštai ir galimos rizikos lieka adekvačiai nevertintos. Bet kam to reikia, jei tai – tik viena iš daugelio nuomonių.
Liutauras Stoškus yra aplinkosaugininkas.
