Šį eilinį kartą grįžti prie įgrisusios minties privertė visiškai Lietuvos kontekste neįdomus reikalas – geologinis anglies dioksido (CO2) saugojimas žemės gelmėse. Tema, kuri visuomenėje vargu ar ką gali sujaudinti. Klimato kaitos reikalai Lietuvoje domina tik pavienius hipsterius, pamišusius aplinkosaugininkus ir dar vieną kitą organizaciją.
Kad klimatas spėriai keičiasi, prisimenam nebent per karščius ir po uraganų. Juk darom beveik viską, „ką liepia Briuselis“. Ko dar? O darom, nes tam duoda pinigų. Už juos galima ir karinį sraigtasparnį, ir karinį laivą nusipirkti. Aišku, rašyti parašom, kad aplinkosaugos tikslams naudosim. Nes kas čia sutikrins.
Nieko keisto, kad Lietuvoje CO2 geologinis saugojimas domina tik tuos, kurie žino, kaip iš to pasidaryti babkių.
Tad nieko keisto, kad Lietuvoje CO2 geologinis saugojimas domina tik tuos, kurie žino, kaip iš to pasidaryti babkių. Bet net ir tų šiuo metu Lietuvoje yra viso labo... vienas. Tačiau to vieno pakanka, kad Seimo nariai sukrustų ir kibtų į rimtą įstatymdarystės procesą.
Čia reikėtų trumpai pasakyti, kas per velnias yra tas CO2 geologinis saugojimas ir kodėl iš viso reikia CO2 saugoti. Pasaulyje viskas prasidėjo nuo to, kai didžiosios naftos gavybos įmonės pradėjo naudoti CO2 siekdamos padidinti naftos išgavimą iš žemės gelmių. Pro vieną vamzdį puti dujas, o pro kitą renki naftą. Tada sugalvota, kad į ištuštintas ertmes galima pripumpuoti daug CO2 dujų vietoj to, kad jos būtų išleistos į atmosferą. Beliko tik sugalvoti didelio masto CO2 sugaudymo išlakose technologiją. Ir jis netruko atsirasti. Taip gimė dar vienas kovos su klimato kaita įrankis.
Ekologai ir žalieji priešinosi tokiam sprendimui. Pagrindinis motyvas buvo tas, kad užuot iš esmės sprendę klimato kaitos problemas, mes jas bandome nukelti kitoms kartoms. Dujos – ne vanduo. Jų skvarba ir judėjimo potencija geologinių formacijų sandūrų ir lūžių vietose yra nepalyginamai didesnė ir visada išlieka grėsmė, kad dideliu slėgiu suvarytos dujos dėl kokių nors žemės tektoninių judesių pliūptels į atmosferą. Jei nedidelis kiekis, tai bus tik lokalios bėdos – užterštas vanduo, dirvožemis, o jei kiekis didesnis, tai gali atnešti ir rimtesnių pasekmių. Realiai tai tūkstančiams metų užrakinamos bombelės, kurios bet kada gali tapti nevaldomomis.
Kitas dalykas, kodėl ekologams toks sprendimas nepatiko, buvo tas, kad CO2 sugaudymas išlakose reikalauja daug energijos. Tai reiškia, kad tokiu būdu bandydami minimizuoti CO2 išmetimus, mes tam dar turime daugiau pagaminti CO2. Priklausomai nuo gamyklos, papildomos energijos sąnaudos gali siekti nuo 10 iki 40 proc. arba kai kuriais atvejais net ir daugiau. Didesnės energijos sąnaudos – mažesni pelnai. Todėl realiame gyvenime CO2 gaudymas taikomas tik itin dideliems kurą deginantiems įrenginiams, kurie į aplinką kas dieną išmeta reikšmingus kiekius CO2. Taip pasiekiama, kad sąnaudos vienai tonai CO2 būtų pačios mažiausios. Jei rinktume CO2 iš aplinkos oro, vienai tonai surinkti reikėtų prafiltruoti maždaug 1,3 mln m3 oro. Įsivaizdavimui: tokį tūrį sudarytų maždaug 525 olimpinio dydžio plaukimo baseinai...
Lietuvoje mes turime 2-4 įmones, kurioms galėtų būti įdomi CO2 sugaudymo technologija. Visos jos būtų tarp mažiausiai CO2 išmetančių įmonių, kuriose šiuo metu yra įdegtos ar diegiamos CO2 gaudyklės, pasaulyje. Iš jų 2 matyt būtų absoliučios lyderės pagal savo mažumą, nes neteko aptikti projekto, kad gaudyklėse būtų sugaudoma mažiau nei 0,5 mln. tonų per metus. Kitos 2 didžiosios įmonės pagal savo technologinius ypatumus būtų priskiriamos prie tų, kuriuose CO2 gaudyklių diegimas yra itin komplikuotas. Jei dar pridėtume ekonominius veiksnius, galėtume drąsiai teigti, kad gaudyti CO2 išlakose realaus poreikio Lietuvoje šiuo metu nėra ir nėra jokių požymių teigti, kad artimiausiu laiku atsiras.
Iš kitos pusės žiūrint, dėl geologinių sąlygų Lietuvoje bendras CO2 saugojimo potencialas geologų vertinimu būtų apie 6,5 milijonai tonų CO2. Kas reiškia, kad jei kuri įmonė ir norėtų diegti CO2 gaudykles, per 4-7 metus visos talpyklos būtų užpildytos. Nes bendras metinis CO2 išmetimų kiekis iš visų apskaitomų pramonės įmonių yra maždaug apie 6 mln. tonų CO2. Be to būtina atkreipti dėmesį, kad iš tų potencialių saugyklų tikėtinai saugios netalpintų nei 1 mln. tonų CO2. Kas vėlgi geologų teigimu yra riba nuo kurios apsimoka komercinis CO2 saugojimas. Tai reiškia, kad mes neturime net ir galimybių tai daryti.
Tačiau valstiečių ir žaliųjų vyriausybei šis sprendimas, matyt, pasirodė per daug žalias, nes toks nutarimas dienos šviesos neišvydo.
Tai kokias godas godoja Energetikos ministerija, blokuodama Aplinkos ministerijos pastangas šią išvadą įtvirtinti įstatyme?
Dar Kęstučiui Navickui valdant Aplinkos ministeriją, vyriausybę pasiekė jos parengtas nutarimo projektas, kuriuo CO2 geologinis saugojimas visoje Lietuvos teritorijoje yra uždraudžiamas. Sprendimas grindžiamas Lietuvos geologijos tarnybos parengta išvada, kurios pagrindinės mintys yra kelios:
-
kur kas racionaliau būtų žemės gelmes naudoti, o ne paversti tūkstančius metų neliečiamais sąvartynais;
-
dėl uolienų plyšiuotumo, tektoninių lūžių, seismingumo pokyčių ir kitų geologinių sąlygų visada egzistuotų nuotekio į aplinką rizika. Tai reiškia, kad mes tūkstančius metų turėtume budėti ar nėra kokio pažeidimo ir nėra kokio pavojaus ir esant bet kokiai rizikai užtikrinti saugumą;
-
Saugojimo potencialas yra labai mažas lyginant su įmonių metiniais išmetimais.
Tačiau valstiečių ir žaliųjų vyriausybei šis sprendimas, matyt, pasirodė per daug žalias, nes toks nutarimas dienos šviesos neišvydo.
Vietoj to palengva pradėtas klibinti užstrigęs Žemės gelmių įstatymo projektas bandant į to įstatymo straipsnius įsriegti CO2 geologinio saugojimo natūraliose žemės gelmių ertmėse galimybę.
Aplinkos ministerija šiuo metu teikia pasiūlymą leisti CO2 saugoti tik moksliniais tikslais. Su šiuo siūlymu būtų galima iš principo sutikti. Juolab, kad europinė teisė moksliniams tyrimams riboja saugomų CO2 dujų kiekį iki 0,1 milijono tonų CO2. Tačiau Seimo nariai turėtų drįsti paklausti, o kokį mokslą ir kas žada vystyti Lietuvoje, kad tam būtų leista 100 tūkstančių tonų dujų pripumpuoti į žemės ertmes? Ar kaip teisingai pumpuoti? Ir pripumpavus teisingai užtamponuoti? Ir kaip bus pritaikytos toliau šios įgytos žinios, jei daugiau nėra nei ko, nei kur pumpuoti? Juk to klaustume tų, kurie prašytų, pavyzdžiui, leisti ant plyno lauko supilti 100 tūkstančių tonų atliekų. Kokią tai naudą atneš Lietuvai? Ar tai, kad atliekų vežėjai ir jų pylėjai turės darbo ir išmoks taisyklingai vežti ir pilti labai praturtės Lietuvos mokslas ir tą galėsime sėkmingai pritaikyti ir kitose srityse?
To turėtų klausti Seimo nariai, nes įgyvendinančios institucijos dreba ir paklausti neišdrįs. „Mokslui reikia“ yra toks burtažodis, kuris Lietuvoje reiškia maždaug „ne tavo reikalas“, „nesuprasi“. Ne. Tai yra mūsų reikalas ir mes turime žinoti, ar jūs suprantate, ką darote. Iš to, kaip Seimo Aplinkos komitete apie būtinybę palikti CO2 saugojimo galimybę painiai pasakojo energetikos ministras, tapo aišku, kad jis ir yra pirmas tarp tų, kuris nesupranta, kam to reikia.
Prieš sėsdamas rašyti šio teksto perskaičiau kažkur spaudoje, kad vandens sunaudojimas kai kuriose miestų vandenvietėse maždaug 4 kartus viršija įprastinį. Iš rajonų – nerimo žinios apie pašarų stygių, džiūstančius sodus ir daržus, neaugančius javus. Žinau, kad po pietų einant į susitikimą užteks ir Gedimino prospekto, kad dėl deginančios karštos saulės, tvieskiančios pro pusgyves apdžiūvusias liepaites, mano organizme susidarys vandens trūkumas. Dėl to kraujas tirštės, širdžiai sunkiau bus jį varinėti, galva bus sunkesnė.
Negailestinga statistika teigia, kad šiandien mirs maždaug 15 proc. žmonių daugiau nei įprastai. Rašant šiuos žodžius už lango pavėsyje elektroninis termometras rodo 33.2 laipsnius temperatūros. Ir tai – ne riba. Šios dienos karščiai atrodys menki po kokių 30 metų.
Ar tikrai taip norime tiesti sau kelią į ir be to daug iššūkių keliančią ateitį?
Panašu, kad tokiu metu geriausiai gali suprasti, kaip klimato kaita veikia žmogų, miestą. Iš naujo atrandi, ką mūsų gyvenime reiškia vanduo. Ir kokie turime būti laimingi, vieni iš laimingiausių pasaulyje, kad Lietuvoje turime dideles puikaus gėlo vandens atsargas. Tai yra didžiausias mūsų turtas. Kaistančiame pasaulyje tai gali tapti mūsų sėkmės bilietu.
Bet užuot puoselėjus ir saugojus tai, mums, kaip padykusiems vaikams, nuolat niežti pirštai, norisi kažką kur nors supumpuoti, suleisti. Negalvojame, kad praeis kiek laiko, neliks naftos gręžiniuose, neliks ir pono T.M.Hazelton‘o. O iš kitų šalių atsivežtų CO2 dujų pripumpuoti gręžiniai liks mums ir ant jų gyventiems jau teks atsakomybė stebėti ir rūpintis, kad suslėgtos dujos kada nors neprasiveržtų, neužterštų vandens. Ar tikrai taip norime tiesti sau kelią į ir be to daug iššūkių keliančią ateitį?
Liutauras Stoškus yra aplinkosaugininkas, VšĮ „Darnaus vystymosi centras“ vadovas.
