Čia beveik tas pats, kaip išleisti netikėtai prie atlyginimo gautą priedą lošimo namuose. Tik šiuo atveju pinigai yra ne asmeniniai, o bendri. Bet vargu, ar sakytume, kad su tokia šeima yra viskas gerai, kurios galva, už papildomą eurą skuba ne pakeisti savo vaikui suplyšusių batų ir prieš 50 metų paklotas grindinis atidengusio linoleumo, o perka bilietą ir lekia į savo mylimos komandos varžybas užsienyje. Čia arba neatsakingumas, arba priklausomybė.
Sostinės taryba pademonstravo, kad turi kažkurią iš tų bėdų. Nes papildomas lėšas skyrė ne apleistoms miesto vietoms tvarkyti ar vis dar daug kur tinko, teptuko ir santechniko rankos prašančiomis mokyklų kampams, o Vilniaus krepšinio ir futbolo klubams paremti.
Skyrė ir net nepaklausė, o ką už tuos pinigus klubai darys. Negi kišies į beveik privačių klubų reikalus. Čia juk ne kokios benamių maitinimo įstaigos, kad klausinėtum dėl juokingos tūkstančio gabalų sumos panaudojimo. Nemandagu. Be to klubai tos paramos net neprašė.
„Taip buvo prie Zuoko“, - kažkas mestelėjo iš kolegų posėdžio metu. Iš tiesų, stebint, kaip Artūras Zuokas posėdžio metu on line režime su klubo vadovais derina savivaldybės dalis klubų valdyme, daug kam tai galėjo atrodyti kaip déjà vu.
Taryba nusprendė pamaloninti ne tik klubus. Dar porą šimtų tūkstančių pasiskyrė sau, kad galėtų savo nuožiūra paremti nenumatytus kultūros ir meno projektus. Juk smagu (o ir naudinga, ką čia slėpti) svetimais pinigais pabūti Kalėdų seneliais. Jei miestui biudžeto pinigais galima padovanoti raudonus autobusus, tai gal galima savo nuožiūra tūkstantuką kitą dovanoti ir kiek konkretesniam vilniečiui ar vilnietei?
Pirmas žingsnis link sveikatos – ligos pripažinimas. Jei gali išgyti žmogus, kodėl negalėtų pasitaisyti ir Vilniaus miesto taryba? Juk ji, šiaip ar taip, irgi iš žmonių susideda. Atsakomybės jausmas irgi palaipsniui išugdomas. Tereikia tik šiek tiek pastangų.
Daug tarybos narių, ne tik balsavusių prieš lėšų skyrimą ar susilaikiusių, supranta, kad Tarybos sprendimas išėjo, švelniai tariant, ne itin protingas. Tai jau pripažinimas. Todėl yra vilčių, kad artimiausiame Tarybos posėdyje pakaks atsakomybės paremti įvairių frakcijų narių palaikomą biudžeto pakeitimo sprendimo projektą, kuriuo siūloma dar kartą pakoreguoti miesto biudžetą ir dovanoms bei klubams numatytas lėšas skirti mokyklų remontams, popamokiniam ugdymui ir miesto gražinimui.
Gal čia žodis „gražinimui“ ir ne itin vietoje, gražinti galima kas jau ir taip gražu. O Vilniuje dar daug kur toli iki to. Noriu tikėti, kad noras gražesnio Vilniaus ir, svarbiausia, tvarkingesnių mokyklų siekis nugalės asmenines ambicijas. Nes tai šansas parodyti, kad turime atsakingumo ir tvarkomės su savo silpnybėmis.
Nepatogu prieš klubus? Taip, iš tiesų, nepatogu. Jie nekalti, jie tiesiog tapo kvailos situacijose įkaitais. Bet ten - irgi žmonės. Žmonės, kurie, tikiu, supranta, kad nieko nėra svarbiau už tuos, kurie auga, kurie mokosi, kurie dar po 20-30 metų patys ateis į tarybas ir klubus. O ir kad miestas bus tvarkingesnis tikrai nepyks. Be to konsultuojantis su atitinkamomis Europos Sąjungos institucijomis būtų proga pasitikrinti, ar toks lėšų skyrimo modelis klubams iš principo nesikerta su teisingos konkurencijos užtikrinimo reikalavimais.
Liutauras Stoškus yra „Lietuvos Sąrašo“ frakcijos narys.
