Jums tai džiugi žinia, nes seniai drabužiai nebetelpa spinton. Tuo pačiu tikitės pasikeisti lovą į platesnę, nes esama jau seniai per maža jūsų iš vaikiško amžiaus išaugusiam kūnui. Kadangi jūsų kambarys pakankamai erdvus, tai padidėjęs jo užstatymas baldais visai negąsdina.
Jūs žinote, kad Marytė su Jonuku kaip ir Kazytė su Petriuku irgi turi turi savų lūkesčių, o kad virtuvę reikėtų didinti buvo kalbama nuo seno, tad tikitės, kad atsakingas šeimos galva rūpestingai atsižvelgs į visų poreikius ir pasiūlys visiems tinkamą sprendimą.
Galų gale atėjo ta diena X, kai ilgai braižyti namo planai buvo padėti visiems ant stalo. Vasara artėja, o statybos darbų laukia nemažai, tai jūsų prašo per dieną peržiūrėti brėžinius ir pasakyti, ar tinka siūlomas namo išplanavimo variantas. Kadangi namo plano brėžinį laikėte savo rankose gal porą kartų gyvenime ir tai ne tokiais kilniais sumetimais vedinas, tad kartu su Jonuku iki dienos pabaigos šiaip taip supratote, kuris brėžinys yra pirmo, o kuris antro aukšto. Ką reiškia įvairių storių brūkšniai ir punktyrinės linijos skrodžiančios aukštyn žemyn ir visaip kitaip popieriaus lapus išsiaiškinti savarankiškai nepavyko. Begale kodų ir nieko nesakančių simbolių jūs net nebandote domėtis priėmęs, kad visi tie ženklai ne jums, o greičiausiai statybininkams, kurie jau susigaudys, kur ką statyti ir kokia spalva dažyti.
Panašiai kaip tas išgalvotos šeimos narys turėjo jaustis praktiškai kiekvienas, kuris bandė atsiliepti į Vilniaus miesto savivaldybės kvietimą teikti pastabas bendrojo plano sprendiniams. Net profesionalai teigė, kad, norint suprasti pasirinktos funkcinės zonos reglamentavimą, turi žinoti, kur susirasti teritorijos naudojimo tipų ar žemės naudojimo paskirčių išaiškinimus. Žinoti, ką reiškia sklypų užstatymo tankiai, dydžiai, jau nekalbant apie įmokų koeficientus ar kokį sąlyginį nelaidžių dangų procentą sklype.
Aišku, galima tikėtis, kad patys kantriausi ir suinteresuočiausi sugebės sunešioti geležines klumpes ir bent jiems aktualioje teritorijoje išsiaiškins kokį reglamentavimą žada miesto bendrasis planas ir, žinodami(!) esamo plano reglamentus, pamatys skirtumus. Tačiau tikrai neras atsakymo, kodėl tie skirtumai atsirado. Nebent būdami itin sumanūs ir atsivertę bendrojo plano aiškinamąjį raštą bei pusdienį pastudijavę bandys atspėti kokių tikslų šiais sprendiniais siekiama. Per nustatytą viešinimui skirtą laiką buvo galima nebent pabandyti išsiaiškinti siūlomus sprendinius, o ne paruošti argumentuotą poziciją tų sprendinių atžvilgiu.
Akivaizdu, kad taip sukonstruota bendrojo plano viešinimo procedūra yra panašesnė į vertimą užrištomis akimis tamsiame kambaryje gaudyti juodas kates. „Vertėjų“ ir „sekretorių“ vaidmenį atlikti pasamdyti profesionalūs konsultantai kiek įleido į kambarį šviesos, tačiau tikrai nepakankamai, kad katės būtų sugaudytos. Bent jau raiščius nuo akių nuimti derėtų.
Galų gale, kad klausimų yra daugiau negu atsakymų turėjo pripažinti ir vyriausias miesto architektas Mindaugas Pakalnis, pažadėjęs viešinimo (o iš tikrųjų – svarstymo su visuomene) procedūrą pratęsti „tiek kiek reikės“, nors tą „kiek reikės“ vis dar įsivaizduoja vieno mėnesio apimtyje.
Kaip nuimti raištį nuo akių? Tereikia parengti išsamią dabartinio ir siūlomo bendrojo plano pokyčių lentelę. Geriausia – funkcinių zonų lygyje. Suprantama, kad dėl mastelių skirtumo (naujas planas ruošiamas gerokai detalesniame lygyje) ši užduotis nebus visiškai triviali ir greičiausiai taip pat reikalaus išsamaus atlikto palyginimo metodikos paaiškinimo. Tačiau tik turėdami tokį dokumentą, kuris turėtų tapti bendrojo plano aiškinamosios dalies sudėtine dalimi, galėsime sudaryti sąlygas visiems pamatyti, kokius pakeitimus siūlo naujasis dokumentas.
Lygiai taip pat ir pradžioje minėtos išgalvotos šeimos nariai žaibiškai suprastų ko tikėtis po namo pertvarkos, jei, užuot ant stalo pametus brėžinius, būtų aiškiai pasakyta, kad Marytės, Kazytės ir Jonuko kambarius planuojama padidinti Petriuko kambario sąskaita, o Petriuko kambarį daryti palėpėje. O Petriuko kambario sąskaita todėl, kad toks išplanavimas yra efektyviausias. Kadangi Petriukui reikia išsikelti į palėpę ir dėl to jis patirs sunkumų, jo kambarys planuojamas didžiausias ir jo kambaryje numatoma pastatyti atskirą televizorių.
Kaip ir tos išgalvotos šeimos nariai, taip ir bendruomenės tada lengvai galėtų pasakyti, ar juos tenkina, kad gretimame sklype paliekama galimybė atsirasti papildomam pastatui, o ir bendrai visų pastatų aukštingumas nuo dabar leidžiamų 5 aukštų galėtų ūgtelti iki 9 ir pan. Kad galėtų atsirasti prekybos centras, o dabar esamų želdynų plotas esant reikalui būtų sumažintas per pusę.
Išgalvotoje šeimoje taip pat greičiausiai kiltų barnių, jei tik apie namo vidinį išplanavimą kalbėjusi ir brėžinių nepaaiškinusi šeimos galva pradėtų statybos darbus per kuriuos paaiškėtų, kad jų šalia namo esantis gražusis sodas dviem trečdaliais užstatomas praplečiant esamo namo plotą. Tikėtina, kad dalis šeimos narių sutiktų gyventi ne tokiuose erdviuose kambariuose, bet neprarasti vaisių, pavėsio ir puikios poilsio erdvės.
Lygiai taip pat dabar ir Vilniaus gyventojai gali jaustis apgauti, kai kažkada kaip pagrindinę miesto problemą – per didelę miesto drieką – akcentavęs konsultantas Mindaugas Pakalnis tapęs vyr. architektu ramiai sau imasi ją dar labiau didinti. Pirminiais paskaičiavimais drieka maždaug 30 proc. didės tiek dėl tebevykstančių žemės grąžinimo procesų, tiek dėl siūlomos didelio masto žaliųjų plotų urbanizacijos. Kai jau dabar ji viršija bent 40-čia proc. miesto plėtros poreikių. Tuo tarpu pačio Pakalnio duomenimis užtektų 20-25 proc. Ir tai remiantis prielaida, kad gerėjant gyvenimui vis daugiau gyventojų norėtų turėti savo būstą ir didinti bendrąjį būsto plotą. Tačiau statistika rodo, kad vidutinis būsto plotas iš tikrųjų netgi mažėja, o ne didėja.
Tai taip pat reiškia, kad vis didesnę savo šeimos biudžeto dalį miestiečiai turės atidėti namų ūkio išlaikymui. Arba bandys vengti naudotis privalomomis nuotekų, atliekų tvarkymo sistemomis.
Į tuos skaičius ir šią pagrindinę problemą pirštu beda pačios savivaldybės administracijos bendrąjį planą viešinti pasamdyti urbanistai. Aiškiai sako, kad tokiu būdu yra programuojama esminė miesto vystymo problema – negalėjimas pilnai išvystyti urbanizuojamų teritorijų. Perspektyva turėti tik nepilnai išvystytas teritorijas reiškia, kad administracija pasmerkia vilniečius vis labiau brangstančiam gyvenimui mieste gaunat prastos kokybės paslaugas. Užprogramuojama situacija ateičiai, kai paslaugų kokybės gerinimas bus įmanomas tik drastiškai didinant pačios paslaugos kainą arba tiesiogiai perkeliant ją ant ja suinteresuotų žmonių pečių.
Tai taip pat reiškia, kad vis didesnę savo šeimos biudžeto dalį miestiečiai turės atidėti namų ūkio išlaikymui. Arba bandys vengti naudotis privalomomis nuotekų, atliekų tvarkymo sistemomis. Dėl to didės aplinkos šiukšlinimas, jau nekalbant apie prastėsiantį, o ir dabar vietomis kokybe nespindintį, nuotekų tvarkymą, išleidžiant jas tiesiai į aplinką ar vengiant jungtis prie centralizuotų nuotekų tvarkymo tinklų, didėjančias transporto spūstis ir iš to išplaukiančias visas pasekmes oro taršai ir klimato kaitai. Siekiant išvengti tarptautinių sankcijų reikės arba sekti Graikijos pavyzdžiu pagražinant skaičius, arba mokėti baudas dėl nesugebėjimo susitvarkyti su elementariomis miesto funkcijomis.
Namų ūkiai, esantys tokių iki galo neišvystytų sistemų įkaitais, paprastai yra kur kas pažeidžiamesni ekonominių krizių metu, nei darniai vystomo miesto namų ūkiai. Todėl tokios vienadienės politikos vaisiai paprastai yra labai rūgštūs. Orientavimasis į tokią miesto vystymo politiką niekaip nepriartins prie geresnio laimingesnio gyvenimo mieste. Greičiau prie alkoholiko ar narkomano laimės susileidus dozę.
Žmogų, kuris nesugeba savo troškimų susieti su realiomis galimybėmis ir dėl to tampa savo troškimų įkaitu, nesugeba pasimokyti iš savo patirties, galima pradėti įtarti turit tam tikrų psichikos sutrikimų. Analogiškai savivaldybės administracijos elgesį, kai net iš anksto garsiai deklaravus pagrindines miesto problemas nesugebama į jas adekvačiai sureaguoti ir iš esmės toliau klimpstama į jų gilinimą, vargu ar galima laikyti sveiku. Jau vien to miesto driekos didinimo fakto merui turėtų pakakti, kad skubiai duotų pavedimą iš esmės revizuoti siūlomus sprendinius.
Be to nėra. Ar tai tiesiog dėl, V.Kavolio žodžiais tariant, liberalios kultūros žmogaus ribotumo suvokti „žmogaus esmės ir jo santykio su savo aplinka visumą”, ar dėl įprastinio liberalams pataikavimo stiprioms verslo grupėms. O gal tai kaina, kurią liberalai moka juos iš miesto valdymo krizės padėjusiai išbristi lenkų frakcijai? Juk būtent ji kaip pagrindinį savo darbų siekį kelia sudaryti sąlygas miesto plėtrai į pakraščius tuo parodydama, kad privatūs interesai jiems yra aukščiau miesto interesų.
Panašu, kad kai kam yra vienodai, ar miestas bus finansiškai pajėgus suteikti reikiamas socialinės rūpybos, švietimo, sveikatos, transporto, atliekų ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Jiems nerūpi, kad į paribius dėl santykinai pigesnio būsto išstumiami žmonės turės tiek patys permokėti už dalį paslaugų, tiek sieks ją sumažinti perkeliant dalį išlaidų ant likusių miestiečių pečių.
Nesunkiai google pagalba galite surasti begales virkaujančių vilniečių tekstų, kaip miesto valdžia jais nesirūpina ir neišasfaltuoja tragiškai duobėto kokio nors Žibučių ar Žalmargių sodų kvartalo 23-ojo žvyrkelio, o jie patys priversti dirbti savo vaikų vairuotojais. Laimei, kad dar išgali nusipirkti tris automobilius, nes kol vienas remontuojamas, su dviem likusiais šiaip taip sugeba visur kur reikia nuvažiuoti.
Vadinti tai „pačių miestiečių pasirinkimu“, kuriam mes, atseit, negalime kliudyti, yra dar viena nelabai graži spekuliacija. Pasirinkimus nulemia daugelis veiksnių. Praktiškai visi jų, išskyrus ekonominį šeimos pajėgumą, yra nulemti miesto planavimo sukurtų sąlygų. Jei yra laikoma, kad miesto vystymo strategija yra jos neturėjimas, tai tada įsivyrauja stichija. Tą mums iš principo ir siūlo naujasis bendrasis planas.
Stichijos judėjimo kryptį nulemia didžiulis žemės mieste savininkų noras priversti administraciją, kad jų turimuose žemės sklypuose būtų galima įrengti „prabangos ir ramybės oazes“. Taip pat dar keli tūkstančiai nekantriai laukiančiųjų, kada „bus atstatyta praeities skriauda“ ir atriektas šmotas valstybinės žemės su oazės potencija. Štai tie oazių kūrėjai ir formuoja „pačių vilniečių pasirinkimą“ kukliai nutylėdami apie bendrųjų paslaugų tose oazėse perspektyvą.
Vienas iš prioritetinių bendrojo plano uždavinių būtų aiškiai pasakyti, kas laukia pasidavusių tokioms vilionėms. Tą bendrajame plane ir bandoma teisingai daryti išskiriant prioritetines ir neprioritetines vystymo teritorijas. Tačiau tas bandymas kol kas yra daugiau imitacinis, nei realiai turintis kokios potencijos. Todėl, kad jis galėtų veikti pradėtose urbanizuoti, neintegruotuose į miesto audinį teritorijose ir leistų pasiekti norimo rezultato, reikia aiškesnio ir principingesnio jų atskyrimo .
Tuo pačiu nereikia pamiršti, kad įstatymai nusako, kokias paslaugas miestiečiai privalo gauti. Todėl dar reikia specialistų įvertinimo, ar aplamai realu tikėtis pakankamai reikšmingo tokių teritorijų diferencijavimo perkeliant dalį paslaugų finansavimo neprioritetinėse teritorijose ant pačių namų ūkių. Bet kokiu atveju, tai tikrai nebus patikimesnis mechanizmas nei griežtai apibrėžta žemės naudojimo paskirtis, užkertanti kelią masinei urbanizacijai. Ir nereikia to bijoti. Nebent įsivaizduotume, kad Vilniaus gyvavimas ties 2050 metais ims ir pasibaigs, todėl žūt būt turime viską maksimaliai iščiulpti jau dabar.
Pasipelnymas iš reglamentų pakeitimo yra dabar didžiausias į miesto žemės dalinimo puotą savo laiku nesuskubusių siekis. Ir matant sprendinius panašu, kad meras aukoja miestą vardan savo ir savo partijos išlikimo. Kažkada išdrįsęs viešai kalbėti apie finansines kompensacijas vietoj natūroje grąžinamos žemės, vėliau R.Šimašius jau traukėsi ir skaičiavo laisvos valstybinės žemės plotus. Kažkada paleistas kilnojamos žemės džinas iki šiol suka ratus virš Vilniaus, verčia gabalais išparceliuoti miestą ir mažina galimybę manevrui išlaikant ir kuriant socialinę ir žaliąją infrastruktūrą. Žaliosiose miesto funkcinėse zonose „atgavę“ žemes iš karto ima bombarduoti savivaldybę reikalaudami sprendimų, sudarančių sąlygas tose teritorijose atsirasti gyvenamiesiems namams.
Vyriausybės vaidmuo taip pat čia ne paskutinėje vietoje. „Žaliųjų valstiečių“ ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, ragindamas kuo greičiau užbaigti žemės gražinimo procesą Vilniaus mieste, verčia administraciją dalinti žaliuosius plotus, kuriuose laikui bėgant pradeda virsti ąžuolai ir dygti daugiabučiai ar prekybos centrai. Todėl dažnai Vilniaus miesto savivaldybę dėl žaliojo rūbo naikinimo ir vangaus visuomeninio transporto vystymo kaltinantys „valstiečiai“ galėtų pasidomėti ir gelminėmis to reiškinio priežastimis. Siauras matymo laukas ir iešmininkų paieška jau atrodo yra tiek įsisenėjusi, kad tapusi neišgydoma Lietuvos politikos yda, dėl kurios prarandamos pinigų sumos greičiausiai yra ne ką mažesnės, jei ne didesnes, nei dėl korupcijos.
Bendrasis planas yra pagrindinis miesto vystymo strateginis dokumentas. Tačiau, kaip tai tapo visiškai įprasta savivaldybėje, jo rengimas suredukuotas į techninį procesą, kuriame nėra vietos politinei diskusijai apie miesto vystymo kryptis ir perspektyvas. Tarytum užduotas „kad gyventi būtų geriau“ tikslas nebereikalautų pasiaiškinimo, o kam gyventi Vilniuje bus nuo siūlomų sprendimų geriau ir kaip tas gerumas bus vertinamas.
Netgi pagrindiniame už bendrąjį planą politiškai atsakingame Miesto planavimo ir plėtros komitete per visą bendrojo plano rengimo laikotarpį neįvyko nei viena diskusija dėl miesto tankinimo, aukštybinių pastatų, žaliosios ar socialinės infrastruktūros vystymo principų. Ilgą laiką ruoštas darnaus judumo planas ir jame suformuluoti siekiai vystant transporto infrastruktūrą net nebuvo komitete pristatytas. Tokiu būdu politikai, galutiniame etape turėsiantiems nuspręsti, ar planas yra tinkamas, yra visiškai eliminuojami iš sprendimų priėmimo proceso, duodant suprasti, kad miesto želdinių, užstatymo tankumo ar bet kurie kiti klausimai yra grynai techniniai, kuriuose politikams nėra ką veikti.
Žinia, apie planuojamus urbanizacijos mastus, želdynų plotus tekančius vienam miestiečiui, transporto modalinę struktūrą ar bet kokį kitą miesto raidos rodiklį pateikiama kaip neišvengiamai tokia, „specialistų apskaičiuota“ ir tokiu būdu nediskutuojama. Visą laiką bet koks bendrojo plano aptarimas komitete buvo suredukuojamas iki konkrečių sklypų siūlant spręsti, ar leisti čia tankinti, ar neleisti, visiškai nesiejant ir net nemąstant, o ar tai atitinka bendruosius miesto vystymo siekius, ar nėra prieštaros su kitais miesto vystymo tikslais.
Toks į taškinius sprendimus suvestas pagrindinio miesto vystymo strateginio dokumento pristatymas yra nepateisinamas. Todėl vėl ryškėja situacija, kai atskiri sprendiniai niekaip tarpusavyje nekoreliuoja ir akivaizdžiai neduos pasiekti norimo rezultato. Ryškiausias pavyzdys yra transporto infrastruktūros vystymo perspektyvinis planas, kuris niekaip neatspindi darnaus judumo grupės siūlymo ženkliai sumažinti kelionių privačiais automobiliais mieste skaičių. Infrastruktūra vystoma ir toliau tarytum sprendimas būtų kaip tik atvirkščias. Sakytum, buvo galima pasimokyti iš savo klaidų diegiant „Statyk ir važiuok“ aikštelių tinklą, tačiau atrodo, kad miesto valdžia ir toliau pasiryžusi užsispyrusiai vykdyti imitacinę skatinimo keisti privačius automobilius alternatyviais keliavimo būdais politiką.
Miesto planas turi būti nagrinėjamas kompleksiškai strateginiu urbanistiniu požiūriu, visų pirma aiškiai įvardinant siekiamus rodiklius, susiejant sprendinius su miesto vystymo tikslais. Nesugebėjimas strategiškai žiūrėti ir organizuoti politinės diskusijos kelia pagrįsta nerimą, kad šis dokumentas tėra per eilę metų surinktų interesų kompiliatas. Šį nerimą dar labiau sustiprina tas faktas, kad Miesto planavimo ir plėtros komitete lenkų ir liberalų frakcijų balsais buvo blokuotas bandymas gauti informaciją, su kokiomis verslo struktūromis buvo aptariami plano sprendiniai jų rengimo metu ir kokie gauti pasiūlymai yra juos įtraukti. Konsultavimasis yra normalus procesas, tačiau jis turi vykti sudarant sąlygas visiems lygiomis sąlygomis dalyvauti procese ir aiškiai deklaruojant kaip siūlomi sprendimai prisidės prie išsikeltų bendrojo plano keitimo tikslų.
Nei vienas padarytas pakeitimas neturi likti nepastebėtas ir neaptartas bendrųjų miesto vystymo tikslų kontekste.
Viešai paskelbtame visuomenės informavimo apie bendrąjį planą sąrašas iš dalies aiškumo įneša, tačiau kelia ir papildomų klausimų. Jau pats viešinimo suplakimas su konsultacijomis rodo bandymą manipuliuoti informacija tarp mero prisistatymų seniūnijose ir Žinių radijo laidų maskuojant konsultacinius susitikimus su pagrindine interesų grupe – nekilnojamo turto vystytojais. Bet net ir iš tokio sąrašo galima akivaizdžiai matyti, kad visa koncepcija, jos metmenys, reglamentai visų pirma derinti su Lietuvos nekilnojamo turto plėtros agentūra. Lygiai taip pat vėliau sprendinių rengimo metodika sprendinių konkretizavimo stadijos pradžioje. Tai natūraliai veda prie išvados, kad vystytojų interesų pagrindu yra formuojamas visas bendrojo plano audinys.
Konsultacijos su vystytojais nėra joks nusikaltimas. Tačiau tokios konsultacijos neturi būti vykdomos iki tokių konsultacijų viešo paskelbimo pradžios ir turi būti sudarytos lygios sąlygos visoms interesų grupėms. Jeigu vykdomi nesisteminiai susitikimai, tai be to, kad pats susitikimas yra paviešinamas, turėtų būti viešai deklaruojami ir teikiami bei priimti pasiūlymai. To dabar nėra ir mes nežinome, kiek teikiami bendrojo plano sprendiniai yra paveikti vystytojų interesų. O kad yra stipriai paveikti abejoti sunku. Tą rodo visiškai nepagrįstai didinama miesto drieka ir intensyvinamas užstatymas saugomose ir kitose mažai urbanizuotose teritorijose.
Visuomenei mėgaujantis išslaptintais skaitiniais reikia neužsižaisti ir nepamiršti, kad gyvenimas tęsiasi ir yra begalė kitų sričių, kur daliniai interesai lygiai taip pat sėkmingai braunasi į viešąjį gyvenimą ir toliau. Bendrasis planas yra kaip tik toks dokumentas, kur tokie interesai gali būti nesunkiai įterpti, o anksčiau padaryti teisiniai pažeidimai legalizuoti. Todėl neturime kitos išeities, kaip reikalauti visiško skaidrumo visame bendrojo plano rengimo procese, pagrįsti sprendimų išskyrimo principus, bei parodyti sąsajas su siekiamais tikslais.
Nei vienas padarytas pakeitimas neturi likti nepastebėtas ir neaptartas bendrųjų miesto vystymo tikslų kontekste. O bet kokį spaudimą kuo greičiau patvirtinti dokumentą turėtume vertinti kaip bandymą paslėpti įtartinus susitarimus. Tik atsakę į visus klausimus mes galėsime tikėtis, kad šį tą išmokome iš MG Baltic istorijos ir nebenorime kad ji įvairiomis formomis atsikartotų.
Pilnutėlė Vilniaus miesto tarybos salė savivaldybės administracijai pristatant naujo bendrojo plano sprendinius ir taip pat apypilnė Kovo 11 salė Seime svarstant Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimo problemas duoda vilčių tikėti, kad vis didesnė visuomenės dalis supranta, kad miestas nėra vien tik vystytojų nuosavybė, taip pat jis nėra ir namų ūkių rinkinys, o jį sudaro kartu gyvenančių ir kartu savo ūkį tvarkančių žmonių bendruomenė. Ir tik šios bendruomenės nariai turi sutarti, kokį miestą kuria. Tai turėtų būti bendram tikslui sutelktos pastangos, o ne pastangos iš bendro katilo sau įsipilti didžiausią samtį sriubos.
Liutauras Stoškus yra Lietuvos Sąrašo frakcijos Vilniaus miesto savivaldybės taryboje seniūno pavaduotojas.
