Tokio modernaus požiūrio į vadybą man neteko girdėti net iš „beviltiškų kelmų“, kaip kad save kartais vadina kai kurie kolegos, didžiąją dalį savo tarnybos atidavę „anai santvarkai“, kurioje „iniciatyva buvo baudžiama“. Dabar iniciatyva skatinama.
Tik pradedame jausti, kad viršininkai kai kuriuose komisariatuose nori, kad ši iniciatyva būtų paranki vadovo nustatytai krypčiai. Jeigu ne – tada sulauksite abejonių, ar jūsų kritika legitimi. Darbuotojai, prasitarę aukščiausiems policijos vadovams apie miestelio policijos viršininkjo aroganciją ir nesiskaitymą, atsiduria „ant ketvirto laiptelio“, tampa tais, kurių išėjimas iš darbo pradžiugina vadovą.
Viršininkai kai kuriuose komisariatuose nori, kad ši iniciatyva būtų paranki vadovo nustatytai krypčiai. Jeigu ne – tada sulauksite abejonių, ar jūsų kritika legitimi.
Taigi, kai kur jauni vadovai jau pradėjo keisti „sustabarėjusį senimą“. Komisariate darbą paliko keliolika pareigūnų. Vadovas savo kaltės nemato. Nes, jo nuomone, viskas daroma tik dėl efektyvumo. Ten greitai nebeliks kvalifikuotų kriminalistų ir operatyvinių darbuotojų, tos apylinkės prokurorai jau turi labai nemalonių klausimų komisariato valdžiai, o vadovas teigia, kad nepakeičiamų žmonių nėra.
Galima būtų kalbėti apie psichologinį klimatą kolektyve, tačiau ir atlikus jo vertinimą iš esmės niekas nesikeičia.
Kaip tik šiomis dienomis apskričių policijos komisariatuose prasidėjo rotacijos bumas, pasikeitė gana daug vadovų. Naujas vadovas – iššūkis kolektyvui. Be abejo, tai iššūkis ir pačiam vadovui. Juk kažkas mėgins prisigerinti, kažkas – pasigirti, o kažkas tiesiog ramiai ir užtikrintai dirbs savo darbą. Ar pavyks naujiems vadovams pastebėti miestelių komisariatų viršininkus – napoleonus?
Kodėl nesakau, kokiame komisariate dirba toks progresyvus komisaras?
Todėl, kad dirbdama policijoje išsiugdžiau tikėjimą, kad pasikeisti gali kiekvienas žmogus. Bet iš pradžių jis turi išmokti pripažinti savo klaidas.
Loreta Soščekienė yra Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkė