Pirma mano reakcija po pokalbio su probacijos pareigūnais buvo lengvas šokas. Per ilgus metus susiformavęs stereotipinis požiūris į nusikaltėlius, ypač dirbant policijoje, tikrai davė vaisių. „Kokia dar pagalba, kokia dar integracija? Nusikaltėlis turi sėdėti. Taškas. Išleistas anksčiau laiko iš įkalinimo įstaigos privalo laikytis nustatytų įsipareigojimų, jei ne, nėra ko terliotis, – kreipimasis į teismą ir laimingo kelio atgal. Ir aš tikrai nesiruošiu būti tas, kuris įdarbins tokį Lukiškių klientą savo įmonėje ar išnuomos jam būstą.“ Na gerai, prisipažinsiu, gal kiek perdėjau, bet ar ne šitaip mąsto dauguma mūsų tautiečių?
Po rezonansinių įvykių Kražiuose, Saviečiuose ir Kėdainiuose imta priekaištingai linksniuoti probacijos tarnybas. Lietuvos žmonės pagaliau sužinojo, kas yra tie, kurie kontroliuoja, prižiūri ir rūpinasi iš įkalinimo įstaigų grįžusiais asmenimis.
Aukšti pareigūnai iš savo ilgametės išgyvenimo praktikos jau pasimokę – kaltus reikia rasti kuo greičiau patiems, kol kiti nerado ir gerai neiškedeno jų pačių kailiuko prieš vėją.
Aukšti pareigūnai iš savo ilgametės išgyvenimo praktikos jau pasimokę – kaltus reikia rasti kuo greičiau patiems, kol kiti nerado ir gerai neiškedeno jų pačių kailiuko prieš vėją.
Kalėjimų departamentas – ne išimtis. Ištrimituota garsiai – „atlikome tarnybinį patikrinimą, nubaudėme pareigūnus“. Kalti ar ne, čia jau yra kitas klausimas.
Nuolat sutinkamas burtažodis – „vykdė priežiūrą nepakankamai intensyviai“ ilgai pridengė Kalėjimų departamento neveiksnumą ir nusikalstamai abejingą nesirūpinimą probacijos tarnybomis.
Probacijos pareigūnų darbo krūvis didžiulis
Asmenims, kuriems atidėta laisvės atėmimo bausmė ar kurie lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų, taikoma probacija. Paprastai tariant, jiems teisiškai nustatomos tam tikros pareigos, draudimai, auklėjamojo ir baudžiamojo poveikio priemonės.
Pagal teisingumo ministro patvirtintas rekomendacijas, vienam pareigūnui turėtų tekti iki 30 probuojamų asmenų. Vis tik realiai tenka ir 50, ir 90, o vasaros atostogų metu dar ir atostogaujančio kolegos darbus tenka perimti. Mes, Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija, ne kartą kreipėmės į Kalėjimų departamentą ir Teisingumo ministeriją dėl absurdiškai didelio darbo krūvio ir būtinybės įsteigti papildomų etatų. Atsakymas vienas – čia tik rekomendacijos.
Darbą „palengvinti“ labai padeda vienas automobilis, kuriuo naudojasi dvi, o kartais net trys probacijos tarnybos iš skirtingų savivaldybių. Pagal grafiką dvi savaites juo naudojasi vienas rajonas, kitas dvi – kitas. Apie tai, kad dauguma transporto priemonių nepritaikytos darbui kaimiškose vietovėse (jos tiesiog nepravažiuoja neasfaltuotais pažliugusiais keliais) nė nekalbu. Taip „taupiai“ naudojant transporto priemonę iškart keliose savivaldybėse, nestebina, kad metų pabaigoje ir kuro limitas baigiasi. Kaip tada pareigūnai vyksta pas probuojamuosius – jų fantazijos klausimas.
Krūvos pildomų popierių ir ataskaitų būtų dar pusė bėdos, jei Kalėjimų departamentas nereikalautų dešimtkart pateikti TŲ PAČIŲ duomenų, ataskaitų. Žinoma, viskas turi būti padaryta čia ir dabar. Ir dar viešinimo straipsniai parašyti – bet tik apie gerąją patirtį.
Su tokiais dalykais kone kasdien susiduria dažnas pareigūnas. Tik jie jau nespėja „girtis“ ar nedrįsta to daryti.
Kas pasirūpins pačiais probacijos pareigūnais?
Visgi jie neturi tos burtų lazdelės, kuria palietus kokį nors Kražių skerdiką, šis iš karto taptų baltas ir pūkuotas.
Suklupusiam žmogui suteikti viltį, padėti kabintis į gyvenimą iš naujo labai sudėtinga. Probacijos tarnybų pareigūnų darbą sunku įsprausti į kokius nors aprašus.
Jie ir psichologai, ir socialiniai darbuotojai, o kartais ir artimi žmonės, pas kuriuos ateinama pasidžiaugti ar pasiguosti. Visgi jie neturi tos burtų lazdelės, kuria palietus kokį nors Kražių skerdiką, šis iš karto taptų baltas ir pūkuotas. Vargu, ar yra sukurtos visiškai patikimos metodikos, padedančios objektyviai įvertinti ir nuspėti tokių morališkai degradavusių žmonių elgesį.
Visiškai nesuprantama, kodėl metai iš metų nei Kalėjimų departamentas, nei Teisingumo ministerija neįvertina rizikos, kokiomis sąlygomis dirba probacijos pareigūnai? Ar įsivaizduojate, kiek jie išgirsta grasinimų, į kiek įtemptų ar pavojingų situacijų patenka?
Ar tikrai saugu vos porai pareigūnų vykti tikrinti probuojamo asmens kažkur į nuošalų vienkiemį? Ar normalu klampoti gerą kilometrą per purvynus iki sodybos, nes automobilis negali privažiuoti? O uniforminius batus apsirišti šiukšlių maišais, nes nuosavų batų trys poros jau sugadintos ir išmestos lauk?
Nei kabinetinės uniformos, nei avalynė tokiems žygiams visiškai nepritaikyti. Jei prie sodybos laksto palaidi šunys (o jie laksto dažnai), tavo reikalas, kokiu būdu pateksi į vidų. Gerai, jei išgirs šeimininkas ir teiksis juos pasikviesti, o ką daryti, jei jis lėbauja su gera kompanija? Gali šaukti iki užkimimo.
Pavykus patekti į vidų, džiaugtis dar per anksti. Nežinia, ką ten rasi. Gal tris personažus, primenančius Kražių skerdiką, neprognozuojamus ir degradavusius „žulikus“? Probacijos pareigūnai apsaugos priemonių neturi. Jokių. Valdžia sako, kad jos NEREIKALINGOS.
Taigi, aukštai sėdintys Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos vadovai, ar vis dar sėdėsite ramiai, kaip kapų varnos, ir kraipydami galvas abejingai stebėsite probacijos tarnybų „neitensyvų“ darbą, dalinsite nuobaudas pareigūnams, kad nesugeba įgyvendinti neracionalių reikalavimų, ar pagaliau teiksitės pakelti savo uodegas ir imsitės darbo?
Loreta Soščekienė yra Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos (LTPF) pirmininkė