Tarnyboje dirbantys darbuotojai sako, kad yra nustumti į paraštes, jaučiasi neįvertinti, o jų atlygis yra toks kaip nekvalifikuotų darbininkų.
Kone rojų žemėje žadėjo ir prieš trejus metus bausmių vykdymo sistemos reformą inicijavusi Teisingumo ministerija. Dabar jau politiką pamiršt turinti buvusi ministrė ir jos pavaldiniai ministerijoje žadėjo, kad įvykdžius pertvarką bus padidintas bausmių vykdymo sistemos pareigūnų atlyginimas, užtikrintas standartizuotas ir tolygus materialinis aprūpinimas, subalansuoti pareigūnų darbo krūviai, supaprastinti bei standartizuoti procesai, didės dėmesys darbuotojų kvalifikacijos kėlimui, motyvacijai, užtikrintas infrastruktūros ir administracinių funkcijų optimizavimas bei atviresnė ir skaidresnė veikla.
Deja, realybė, kaip dažnai ir būna išgaravus politikų rožiniams pažadams, visiškai kitokia.
Nors dauguma Probacijos tarnyboje dirbančiųjų yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą, jų atlygis į rankas nesiekia ir 1000 eurų, tokių, kurie galėtų pasigirti gaunantis „net“ 1300 eurų „į rankas“, mažuma. Kaip jie jaučiasi, matydami pagyras apie tai, kad jog vidutinis darbo užmokestis šalyje yra apie 1350 eurų „į rankas“, pasakoti turbūt nereikia. Kai kažkur „po vidurkio“, nepaisant reikalavimų, atsakomybės ir krūvių.
Ir tai negali nekelti nerimo, nes žmonės, kad ir kaip mėgtų savo darbą, yra ne geležiniais, jų kantrybė turi ribas.
Probacijos atliekamą darbą privalu vertinti visokeriopai, pinigine išraiška, taip pat, nes ne gražiais žodžiais esame gyvi, turime poreikius, šeimas, svajones.
Politikai turi suvokti, kad probacija gelbsti visuomenę. Jeigu nustotų šis procesas veikti sklandžiai, pajustume visi. Priminsime, kad ši tarnyba dirba su asmenimis, grįžusiais iš kalėjimų. Aktyviai juos prižiūrėti, teikia pagalbą, kad šie žmonės daugiau nenusikalstų ir sugrįžtų į normalų gyvenimą.
O rizikų kyla daug ir viena iš jų – dėl per menko atlygio žmonės apsispręs išeiti iš tarnybos.
Tai parodė ir LTPF Probacijos tarnybos profesinės sąjungos pirmininkės Rasos Erstikytės-Petrauskės atlikta tarnybos darbuotojų apklausa. Net 82 proc. apklaustųjų jaučia nepasitenkinimą dabartiniu atlyginimu ir linkę svarstyti alternatyvas. Apie darbo keitimą pasvarsto net 49 proc. apklaustųjų!
Tai labai iškalbingi ir kone skandalingi skaičiai. Jie labai daug pasako ir apie tarnybos mikroklimatą, žmonių nuotaikas ir klaidas, kurias padarė ministrai ir tarnybos vadovai per nesibaigiančias reformas.
Suprantama, kad nepakeičiamų žmonių nėra, tačiau ar tikrai turime kuo pakeisti tuos, kurie dėl per mažo atlygio vis dažniau pasvarsto galimybę palikti sunkią ir nedėkingą tarnybą ir pasiieškoti darbo kitur?
R.Erstikytės-Petrauskės išsakyta mintis, kad ne tik ilgamečiai probacijos darbuotojai, bet ir vos kelis metus dirbantys yra ant ribos, kai gali palikti tarnybą, nes su gaunamomis pajamomis jie nepajėgūs gauti paskolą būstui, sunku užsitikrinti pilnavertį gyvenimą, kuomet norisi ne tik būtiniausių išgyvenimo poreikių patenkinimo.
Matome, kas nutiko su nuolat reformuota ir savarankiškumą gavusia tarnyba, kurioje, kaip žadėjo teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska, „kiekvienas pareigūnas būtų motyvuotas, kad turėtumėme prielaidų pakelti atlyginimus ir užtikrinti vienodas darbo sąlygas“.
Prieš pirmąją, dar 2017 metais pradėtą Probacijos tarnybą pertvarką, Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija įspėjo, jog ji nespręs nei vargano finansavimo problemų, nei žmonių stygiaus, nei prastų darbo sąlygų.
Tačiau į tai numota ranka, kaip ir prieš trečiąją pertvarką, kai buvo sumanyta pakeisti vos kelis metus veikiančios tarnybos struktūrą. Pastarąją reformą sumaniusi Teisingumo ministerija tiesiog forsavo ją įvykdyti prieš rinkimus, o ministrė, baigiantis kadencijai, tapo visiškai kurčia pareigūnams ir jų pastaboms, kad griaunama sistema, kurios bėdas teks spręsti jau kitiems politikams. Keliskart su ministre susitikę dar bandėme įtikinti ministrę, jog reforma sukurs naujų problemų ir neišspręs esamų bei argumentuotai tai įrodinėjome, tačiau viskas bergždžiai, nebuvome išgirsti, o reforma – įvykdyta buldozerio principu.
Apgaulinga ramybė dėl Probacijos tarnybos – gali trukti neilgai Prie to prisidėjo nepamatuotus lūkesčius dalijantys politikai, į gražias formuluotes įspraustos, bet realiai nuo žmonių paslaugas atitolinančios, reformos ir patirtį turinčių darbuotojų neįvertinimas, ne tik pinigine išraiška. Kartu su pamažu blėstančiomis darbuotojų viltimis, mažėjančia motyvacija, ims augti problemos, kurios neabejotinai paveiks visuomenę ir jos saugumą.
Mažiausiai, ką galima padaryti dabar – nebevilkinti Probacijos darbuotojų atlyginimų klausimo, nes kai dirbantieji, kurių dauguma turi aukštąjį išsilavinimą, išsibėgios į kitas įstaigas – turėsime dar vieną atsivėrusią žaizdą statutinių įstaigų sistemoje ir dar vieną skaudulį visuomenei, nes tiesiog nebebus ar bus nepakankamai žmonių, kurie dirba su nuteistaisiais, iš kalėjimų sugrįžusiais asmenimis, ir tos problemos, o tiksliau, politikų palikta uždelsto veikimo bomba sprogs, atverdama juodąją reformų dėl reformų pusę.
