1. Kontekstas. 1989-ieji prasidėjo gerokai anksčiau nei 1989 m. sausio 1 d. Socialinis pliuralizmas nuosekliai augo Rytų ir Vakarų Europoje.
20-ojo amžiaus 8-ame dešimtmetyje laisvės troškulys paskatino Lotynų Amerikos šalis grįžti prie konstitucinės santvarkos ir sutapo su pirmųjų daugiapartinių rinkimų banga Afrikos šalyse.
Po stagnacijos metų Ronaldas Reaganas ir Margaret Thatcher įkūnijo Vakarų atgimimą. Bendrosios Europos valiutos iniciatyva, iškelta Mitterrand'o, Kohlio ir Delors'o, tapo atsaku į augantį JAV ir Japonijos ekonominį potencialą, sąlygojusį kokybiškai kitokios sąrangos atsiradimą. Kinija inicijavo didžiausią ekonomikos ir tautos transformaciją per visą XX-ąjį amžių.
Vidurio ir Rytų Europoje augantis socialinis pliuralizmas netapo tolygiu politiniam pliuralizmui. Tai lėmė Europos komunistinių režimų žlugimą. Kova už teisės viršenybę ir galių sugrąžinimą tautoms tapo logiška ir praktiškai neišvengiama taikių revoliucijų kilimo sąlyga.
Tie, kas priešinosi visoms politinėms permainoms, kaip Rumunijoje, kur nomenklatūra apkaltino savo senąjį lyderį ir siekė jį nužudyti – tik trumpam atidėjo lūžį, bet neišvengė jo. Taikios revoliucijos sugrąžino orumą ir garbę visuomenėms, pasiruošusioms padaryti galą komunistinei diktatūrai ir planinei ekonomikai. Jos patyrė tai, kas sukėlė socialinę inžineriją, Karlo Popperio žodžiais, pažadus, kurie baigiasi pragare.
Taikios revoliucijos Europoje pabrėžė socialinį ir politinį susitarimą, jos siekė naujo balanso tarp laisvės ir valdžios, tarp asmens ir valstybės. Taikios revoliucijos Europoje buvo vienijamos pamatinėmis idėjomis: nebijokite (Popiežius Jonas Paulius II), gyvenkite pagal tiesą (Vaclavas Havelas), siekite solidarumo (Lechas Valensa). Tačiau pamatinės idėjos, būdingos dabartinėms NVO, reiškia vizijas. Jos neapima požiūrių ir sprendimų įvairovės, kuriomis šios idėjos neišvengiamai pavirs. Pliuralistinės, siekiančios įvairovės ir galimai konfliktinės visuomenės visada diskutuos ir dekonstruos vizijas į patogesnius mąstymo būdus tam, kad būtų įgyvendintos šios pamatinės idėjos.
2. Sėkmė. Nauja realybė, sukurta taikių revoliucijų Europoje, buvo ir išlieka įspūdinga dėl daugelio priežasčių. Priežastiniams ryšiams ir koreliacijoms įvertinti reikalingi istoriniai tyrimai. Bet esmė buvo akivaizdi nuo pat pradžios. Geriausiu to liudytoju tapo Timothy Gartonas Ashas, jį galima pavadinti mūsų laikų Alexsiu de Tocqueville'iu. Niekas neprilygsta jo surinktai medžiagai apie struktūras ir asmenis taikių revoliucijų Europoje metu. Bet net jis negalėjo nuspėti, kokia diferenciacija ateis. Revoliuciniams laikams reikalinga kontekstualizacija, jau 1994 metais rašiau apie tai.
Nuo tų laikų analizė vėl tapo subjektyvi. Pilietinė visuomenė tapo Vakarų Europos reiškiniu, nors pilietinė visuomenė niekada nebuvo tapati visuomenės fenomenui, jungiančiam savyje kultūrą ir tradiciją. 1989–1990 metais būtent visuomenės siekė naujų laisvės horizontų, o ne pilietinės visuomenės, kurioms rūpėjo tik atskiros aplinkybės. Šiuo metu plačiai paplitusi politinio aktyvumo NVOizacija yra naujas fenomenas, kuris gali paaiškinti, kodėl Vakarų Europos ir Amerikos gyventojai linkę žvelgti į Vengriją ir kitas Vidurio Europos visuomenes per šiandienos pilietinės visuomenės reiškinį. Lygiagrečiai su tuo, jie pasižymi nejautrumu aiškinant tradicinės visuomenės per se ir vyraujančius ryšius.
Lietuviai, estai ir latviai, kurie buvo taip bjauriai išduoti istorijos ir totalitarinių valstybių, pradėjo atgimimą kaip trys dinamiškos ir klestinčios, pasitikinčios savimi ir išdidžios tautos.
Baltijos šalių atgimimas išsiskiria iš 20-ojo amžiaus taikių revoliucijų Europoje istorijos. Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautos ne tik sukilo tam, kad atsikratytų melagingos ideologijos. Jos ne tik įveikė geopolitinius padalijimus, kurie par la nature de forces, sąlygojusius joms neteisingą istorinį likimą. Lietuviai, estai ir latviai, kurie buvo taip bjauriai išduoti istorijos ir totalitarinių valstybių, pradėjo atgimimą kaip trys dinamiškos ir klestinčios, pasitikinčios savimi ir išdidžios tautos. Kai kuriose kitose šalyse įvyko ne šiaip ekonominiai pasiekimai, o tiesiog ekonominiai stebuklai, kaip pavyzdžiui Lenkijoje ir Slovakijoje. Vis dėlto pažvelgus į visų Vidurio ir Rytų Europos šalių ekonominę transformaciją įvyko tai, ką lenkų ekonomistas Ryszardas Rapackis pavadino „sulopytu kapitalizmu“. Ekonominių struktūrų kilmė, valstybės ir individo vaidmenys Vidurio ir Pietryčių Europoje vis dar ženkliai skiriasi nuo kapitalu ir technologine pažanga grįstos bei į eksportą orientuotos Vakarų Europos ekonominės istorijos.
Politine prasme mus neturi stebinti tai, kad Europos taikių revoliucijų padariniu tapo „sulopytos demokratijos“. Vidurio ir Pietryčių Europos politinės kultūros skiriasi nuo Vakarų Europos. Strategiškai žvelgiant, Vidurio Europos šalys yra giliai įtvirtintos NATO ir ES struktūrose. Tačiau pačiose struktūrose Vidurio Europos visuomenės vis dar patiria sunkumus dėl savo tapatumo. Savotiškai ir suvienyta Vokietija nesiskiria nuo savo kaimynų Rytuose ir Pietuose, kadangi pati yra pokomunistinė valstybė, išgyvenanti „tarpinę“ būseną.
3. Pasekmės. Revoliucijos, anot Victoro Hugo, yra dirbtinis grįžimas prie realybės. Anot Karlo Bracherio, tokiu būdu revoliucijos grąžina potyrius, kurie yra senesni už totalitarizmo išgyvenimus. Vienas fenomenas išsiskiria: žaibiška partinių struktūrų ir politinio lojalumo transformacija. Pasirodo, lojalumas turėjo silpnų vietų. Politinės partijos, kurios jau veikė taikių revoliucijų piko metu, jeigu vis dar egzistuoja, tačiau yra vargiai atpažįstamos. Pavyzdžiui, Vengrijos Fidesz. Panašūs fenomenai pastebimi ir Vakaruose, Vokietijos Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) yra vienas iš pavyzdžių. Nuo Vokietijos susivienijimo CDU įgavo neatpažįstamai naują veidą. Tiek visuomenės, tiek ir politinis lojalumas Europoje smarkiai pasikeitė vos per vieną kartos kaitą. Šio fenomeno supratimas Vokietijoje atkeliavo gana vėlai, nors Alternatyva Vokietijai (AfD) yra dažnai suvokiama kaip siurrealistinis reiškinys, rodantis AfD ilgaamžiškumą.
Drauge su taikiomis revoliucijomis ir realybės grįžimu, krikščioniškoji demokratija ir socialdemokratija atsidūrė po egzistenciniu spaudimu.
Šiandieninės Europos politinio lojalumo spektras yra platus ir jame atsispindi visuomeniniai pokyčiai. Kertinės politinės idėjos, kuriomis buvo grindžiamas Vakarų Europos atgimimas po Antrojo pasaulinio karo, jau prarado savo formuojančią galią, ypač kalbant apie krikščioniškąją demokratiją ir socialdemokratiją. Jos abi veikė kaip idėjiniai atsakai įi 20-ojo amžiaus totalitarinį mąstymą. Krikščioniškoji demokratija atmetė etninį ir rasistinį konservatizmą, socialdemokratija — bolševizmo klasinę kovą.
Drauge su taikiomis revoliucijomis ir realybės grįžimu, krikščioniškoji demokratija ir socialdemokratija atsidūrė po egzistenciniu spaudimu. Vengrijos demokratinio forumo transformacija į Fidesz nurodo, su kuo vis dar kovoja Vokietija. Kitaip negu Vengrija, Vokietija atrado naują sekuliarinę religiją — aplinkosaugą. Ekologijos klausimai virto vos ne sekuliaria religija ir tarp tų, kurie nebalsavo už Vokietijos Žaliųjų partiją. Lygiagrečiai vyksta liberalų ir konservatorių stovyklų susiskaidymas ir nacionalinė reakcija į Vokietijos politikos europeizaciją. Ir vis dėlto europeizacija tęsiasi.
Ludgeris Kuehnhardtas yra Bonos universiteto politikos mokslų profesorius ir šio universiteto Europos integracijos studijų centro vadovas ir buvęs Vilniuje veikiančio Europos humanitarinio universiteto Valdančiosios tarybos narys.
